54,9 km - 881 m
Rašau viena diena vėliau ir jau nebe iš ten, kur sustojom rugpjūčio 3-ios vakarą.
Atsisveikinę su bothy'io kaimynais ryte važiavom iki Fort William. Keliu, tai gan lengvai. Lijo nuo pat ryto, tai kelias buvo rimtas išmėginimas visiems rūbų, dviračio krepšių ir kuprinių raincover'ių gamintojams, kaip jie laikosi duotų pažadų, kad jų produktai neperšlampa. Turiu pripažinti, kad Alpkit'o priekiniai krepšiai po visos dienos lietaus neperšlapo, mano Northface kelnės irgi, Quechua raincover'is taip pat atlaikė škotišką orą.
Fort Williamo stoty naiviai tikėdami savimi (ir dar nežinodami, kokie mes naivūs) nusipirkom traukinio bilietus iš Corrour station, nes tikėjomės dar tos pačios dienos vakare pasiekti Meanlach bothį ir kitą dieną per pusdienį nuvažiuoti iki Corrour. Kelionė traukiniu buvo privaloma, nes pirmosios nakvynės kalnuose draugai užtikrintai sakė, kad dviračiais šitos vietos kalnuose niekaip nepravažiuosim, tai liko du variantai - arba 12 min pavažiuoti traukiniu iki Rannoch, arba daryti ~80 km lanką keliais.
Fort Williame dar pavalgėm Lidl'o bandelių, nusipirkom maisto ir pasukom į West Highlands way. Vienoj vietoj užgrybavom ir atsidūrėm aklavietėj (pastaba ateičiai: skersai kelio užversta eglė kartais reiškia, kad už jos nieko gero nelauk. Bembį gal pamatysi, bet tuo tavo kelionė ir gali baigtis). Lijo jau nebe cats&dogs, o mažų mažiausiai cows&horses, bet nepaisant to, visi sutikti keliautojai buvo gerai nusiteikę ir smagiai sau visi tarpusavy džiaugėmės, kokia šiandien graži diena.
West Highlands way (apie jį mums sakė, kad galim bandyti pravažiuot), trumpai apibendrinus, buvo akmenys, akmenys ir akmenys. Ir taip važiuodami/stumdamiesi/nešdamiesi dviračius per juos galiausiai dienos pabaigoj nusileidom į Kinlochleven. O ten - svajonė! Kempingas us dušais ir dryroom'u.
Naktį lijo, bet išsimiegojom gerai. Ryte pusryčiams sukirtom Highlands Feast ir op! nauja diena.
Rugpjūčio 4 d. - Kinlochleven - Meanlach bothy
16,6 km - 532 m*
Vakar vakare kempingo bare (tiksliau, Macdonalds hotel&campsite) Justinas įkalbinėjo mane pasirašyti kalnų avantiūrai, varyt iki Meanlach ir, jei ne per dieną, tai per dvi, pasiekti Corrour station. Buvau velniškai pavargusi, tad mintyse ieškojau alternatyvų. Jų nebuvo (kaip ir kito kelio atgal), sutikau.
Kaip paskui dienos metu po jau nebe pirmos valandos, kai per 5 km pakilom 500 m nešdami ir stumdami dviračius į kalną (kartais ir tokiose vietose, kur, gerai neįsižiūrėjus ir neapgalvojus, neįsivaizduodavau net kaip pėsčiom be dviračio rankose čia praeit) pasakė Justinas: "Imi gerbti kalnus". Mintyse pridūriau, kad buriuodamas imi gerbti jūrą ir šiaip savo noru nulenki galvą prieš Gamtą.
Per šiandien įveikėm neaukštą (?) kalnų perėją, pravažiavom palei du ežerus (Loch Eilde Mor ir Loch Eilde Beag).
Papildymas: užkilę į perėją turėjom keliauti toliau palei žole apaugusią seną vandentiekio trasą. Takelis siauras, žmogui pėsčiom praeiti vos tinkamas, o mes dviračiais važiuojam. Iš dešinės - apsamanojęs vandentiekis, varvančių upelių vanduo teka takeliu, jį vietom visai pradangindamas nežinomo gylio balose, kairėj - skardis žemyn, o galvoje tik viena mintis sukasi: "Jei pagriūčiau, tai tik į dešinę, tik į dešinę..."
Ačiū priešais krioklius sutiktoms moterims su šunimis už patarimus ir nuorodas, kurios padėjo rasti teisingą takelį ir nenugrybaut!
Jau link vakaro važiavom žvyruotais keliukais be didelio vargo, kol privažiavom upę, kurios kitame krante mūsų laukė bothis. Pirmojo bothio draugai perpsėjo, kad verčiau jau persikelt per upę nei bandyti maltis kelis kilometrus į šoną ieškant tilto, kurio ten gal net nėra. Tikriausiai kokį pusvalandį malėmės palei pakrantę ieškodami seklesnės vietos (ar tikėdamiesi tolumoj pamatyti tiltą), galų gale nutarėm palinksminti kitame krante palapinę besistatančią porelę (kuri mus patikino, kad bent jau toj pusėj, iš kurios jie atėjo, jokiu tiltu net nekvepia) ir bristi. Dviračių sausumą vertindami labiau nei sausus batus, pernešėm juos po vieną per upę, ir permirkusiom kojom, vengdami karvių, kurių didelė banda ganėsi netoliese, paliktų dovanų, nuklampojom link namelio.
Bothy'is buvo ne toks geras kaip pirmasis (sakė mums, kad po to pirmojo būsim spoiled), bet turėjo sienas, stogą, pakylą miegojimui, stalą, kėdes ir židinį. Malkų aplink nebuvo, bet buvo keletas viduj. Justinas priešais mažytį langelį ant primuso gamino vakarienę, o aš kūriau ugnį, tikėdamasi bent išsidžiovinti batus. Malkos jau buvo pradėjusios po truputį įsideginėti, dūmai rūko pro kaminą, kai staiga išgirdau truputį persigandusį Justino balsą, liepiantį man nebekūrent ugnies. Nesupratau kas nutiko, kol nepažiūrėjau pro langą. O ten didžiausias karvių būrys, matyt, pamačiusios dūmus, tvirtu užtikrintu žingsniu žygiavo mūsų namelio link. Turiu pripažinti, kad jausmas, kai milžiniškos karvės trankosi į namelio sienas ir jauti, kaip jos vibruoja, nėra labai raminantis, o vaizdas, kai karvė savo didžiuliu liežuviu laižo mažą namelio langelį ir mykia, yra gan juokingas.
20:40 val. jau susisukę į miegmaišius gulėjom ruošdamiesi miegot. Per dieną įveikėm vos 16 km, bet kai pagalvoji, kad didžiąją dalį to kelio tiesiog tįsėm dviračius į kalną (ir ne varganą į Verkių dvaro kalvelę), tai gal ne taip ir blogai.
Rytojaus planuose: pelkėti pora kilometrų link Glen Tilt, tada viršun link Corrour station. Pagaliau ją pasieksim. Tikiuosi, bus lengviau ir, priešingai nei šiandien, bus galima važiuoti.
* pakilimas tikrai netikslus, nes Garmin'as čirpaudavo dažnai (=išsijungdavo/įsijungdavo) dėl nedidelio judėjimo greičio
Turi karvių foto? Labai norėčiau
AtsakytiPanaikinti