Pasaulis nuo dviračio. Škotija vol. 3

Rugpjūčio 5 d. - Meanlach bothy - Rannoch
18,4 km - 338 m

Naktį miegant bothy'je man buvo kaip įprastai karšta ("Husky" nurodydami miegmaišių komforto temperatūrą nemelavo), Justinas sakė, kad lyg ir sušalo. Ryte per labai netyčia netekom didžiosios dalies vandens. Aplink namelį karvės ir pelkynai, tai nei iš šaltinių, nei iš upės pasisemt vandens negalėjom. Pusryčiams, kai gardžiai kapojom kareivišką davinį, vėl atėjo karvės. Pasibūriavo, pasitrynė į sienas, palaižė stiklą. Viskas kaip įprastai.
Rytinė kelionės dalis prasidėjo dviračių stūmimu per pelkes, 2 km/h greičiu ir su šuoliukais per upelius. Po geros valandos stūmimo padariau išvadą, kad ruošiantis kelionei reikėjo ne dviračiu važinėti, o lankyti jogą, laipiojimą, kilnoti sunkumus ir tik tada, jei būtų likę laiko, važinėt dviračiu. Užtat kiekvienas metras, kai galėdavai nors ir trumpai, bet pavažiuot dviračiu, suteikdavo nenumaldomo džiaugsmo. Pelkyno pabaiga apskritai buvo gan gerai pravažiuojama ir, vietoj pirmos nakties draugų numatytų gerų 4 valandų, įveikėm tą kelių kilometrų atkarpą kur kas greičiau. Jos gale laukė tiltas per kalnų upę ir apleistas namas ežero pakrantėje.


Į 12:30 traukinį iš Corrour station supratom, kad nespėsim (o paskui važiuodami ir patį traukinį pamatėm), bet 14:30 jau buvom Corrour station house. Įdomi vieta kavinei-BnB, kai ji pasiekiama tik traukiniu arba po 20 mylių žygio pėsčiomis (taip skelbia jie patys savo tinklapyje. Dabar berašydama susimąsčiau ar tas kelias, kuriuo mes pasiekėm stotį, čia įtrauktas).
Traukinys buvo tik vakare, tad mums prieš akis buvo 5 valandos laukimo ir nežinios. Bėda buvo tame, kad visuose šituo maršrutu važiuojančiuose traukiniuose būtina iš anksto užsirezervuoti vietas dviračiams (nes praėjimai traukinyje siauri ir kitur, nei specialiai jiems skirtose vietose, nėr kaip to dviračio laikyti), o mums paskambinus į klientų aptarnavimo centrą pranešė, kad vietų nėra. Tikėjomės, kad vistiek pavyks kaip nors įkalbėti traukinio darbuotojus (juk mums tik vieną stotelę!), o aš buvau nutarusi, kad, jei prireiks, tai net ir apsiverksiu. Bet visada buvo rizika, kad konduktorius ištars: "Safety first", ir galėsim kelionę traukiniu pamiršti.
Vakare atvažiavo traukinys išgelbėtojas, dėdė geraširdiškai įleido mus vidun ir po 12 min jau buvom Rannoch (ech, vos 12 minučių kelionė traukiniu, o kokia reikšminga!). Pamynėm šiek tiek ieškodami vietos nakvynei (ir bėgdami nuo midžių, kurie suko ratus aplink mus, kol mes avėmės batus). Geriausias vietas buvo užsiėmę ponai su camperiais, mes, nieko blogo negalvodami ir vengdami pelkių, įsikūrėm ant nedidelio kalnelio. Nuo kelio mus užstojo didžiulis akmuo, tad pasistatėm mažąją palapinytę (ačiū, Dalia!) ir, šalimais pasiguldę dviračius, nuėjom miegot.

Rugpjūčio 6 d. 
23,5 km + 62,5 km - 102 m + 528 m
Naktį pūtė gan stiprus vėjas, bet išmiegojom. Ryte atsibudau nuo kažkokio keisto garso. Lyg maži maži lašeliai nuolat caksėtų į palapinę. Prasimerkiau ir pamačiau, kad palapinė, matyt, dėl iš vidaus sklindančios šilumos, yra lipte aplipusi tūkstančiais midžių. Midžiai, Škotijos naujokams paaiškinu, yra tokios mažos mažos blusos dydžio muselės (daugiau faktų: http://www.snh.org.uk/publications/on-line/advisorynotes/29/29.htm ). Jų, kaip ir uodų, patelės kanda visus, kas juda ir nejuda, siurbia kraują, nebijo jokių lietuviškų purškalų (veikdavo tik škotiškas stebuklas "Smidge the Midge", kurį nusipirkom po to artimiausiam miestely, bet ir jis tik atbaidydavo tas museles nuo kandžiojimo, bet šiaip tai ne daugiau kai per porą centimetrų nuo odos. Ir neduokdie likdavo koks kūno lopinėlis neapipurkštas...). Žodžiu, aš žiūrėjau į tuos tūkstančius midžių, aplipusių palapinę, ir svarsčiau ar yra jie negyvai sukandžioję kokį žmogų (iki šiol nedrįstu pagooglinti šito fakto). Pusryčių planas buvo be gailesčio atmestas ir, apsimuturiavę taip, lyg ruoštumėmės valyti Černobylį, išsiardėm palapinę, susidėjom daiktus į dviračių krepšius ir nurūkom takučiu, kad tik midžiai nebepasivytų. Su jais dar nemalonumas tas (be to, kad nuo įkandimų lieka gan dideli paraudimai; aštrių pojūčių mėgėjams siūlau pagooglint paveikslėlius "midge bite" ir jūs niekad į Škotijos gamtą be "Smidge the Midge" nebekeliausit!), kad jie lenda visur - į akis, į ausis... Iš esmės, tai jautiesi kaip karvė, puolama musių, tik neturi uodegos.

Važiavom palei Loch Rannoch (malonus, lygus kelias, ežeras gražus ir ilgas, dar galima aplink apeiti ir einant susipažinti su šiose žemėse gyvenusių riterių istorija), per miestelius, palei avių ganyklas, dar palei avis, ir dar palei avis, ir paskui netoli avių. Antroj dienos pusėj įsismarkavo lyti. Pliaupė kaip reikiant, bet mes užtikrintai artėjom link tos dienos tikslo - Dunkeldo (aš vis galvoju, ar tik ne taip vadinosi tas miestelis su pilim pirmajam "Šreko" filme?).
Vienintelis rimtas dienos trūkumas buvo mano griuvimas (nuokalnė, greitis, stabdžiai). Šiek tiek susitrenkiau dešinę ranką (nesijaudinkit, visi kaulai vietoj, tik sumušta) ir darėsi sunku ją lankstyti bei ja remtis, tai nežinojau kaip kitądien pavyks važiuoti. Tai įvyko likus gal 4 km iki tikslo, tad nieko kito nebuvo kaip tik važiuoti pirmyn. O ir važiavosi, tai jokių bėdų.

Žemėlapyje buvom nužiūrėję, kad prie Dunkeldo yra kempingas ir, nors ženklas prie jo sakė "Full", lietus mums padėjo - šlapius kaip šuneliai mus pamačiusi kempingo savininkė net nemirktelėjo: "I'll fit you in."
Kempingas, dušas, vieta rūbams išsidžiovinti.. Net lietus nustojo. Ech, tik džiaukis. Bet netrukus džiaugsmą pritemdė orų prognozė. Rytojaus dieną mūsų numatytame maršrute buvo žadama liūtis, 40-45 m/s vėjas ir škotiškosios Hidrometeorologijos tarnybos rekomendacijos nekelt kojos į tą pusę. Primetėm, kad rizikuoti būtų kvaila, pasvarstėm kelis variantus ir nutarėm, kad žiūrėsim ryt - jei mano ranka leis važiuot, kažkur kažkaip judėsim, jei ne - tarsimės su geraisiais kempingo savininkais, kad leistų mums pas juos laikinai palikt dviračius, o patys persikelsim į traukinį ir judėsim link Aberdyno.