1 dalis. Buriav'08. Dugnu į viršų.

Nežinau dar nuo ko pradėti.

Birželio 20 atvažiavau į Kauną, stotyje manęs laukė Barbora. Pasiėmė, nuvarėm pas ją į namus. Kelboniškis yra nesveikas Kauno užkampis, bet ten taip gražu.. Pušynėliai, miškas, gamta. O dar kaip tik po lietaus buvo.. Namas aukštas aukštas, miegojau po stoglangiu. ;D tiesiog svajonė.

Kitą dieną atsikėlusios pabaigėme ruoštis. Buvo paskutinis normalus dušas (ech!). Užsukome į MaXimą, aš išleidau litą. ;DD Vėliau pasiėmėme Agnę ir Rūtą ir mus visas Barboros tėtis nuvežė į skautų uostą. Iš uosto su kateriu buksyruodami Šiliauską "Alfoje", du mažyčius jalus, kadetą... nuplaukėme į Rumšiškes, nuolatinę skautiškų stovyklų vietą. Navigatoriams buvo palikta be galo daug vietos įsikūrimui, todėl šiaip ne taip įsikūrėme. Pas mane į palapinę atsikraustė Barbora ir Neringa. išvada po laiko:palapinėje daaaaug geriau gyventi dviese nei trise, nors telpa ir aštuoni žmonės.)


Stovyklos atidarymo rikiuote prasidėjo visos navigatoriškos rikiuočių lankos.


Sekmadienį pradėjome buriuoti. Dėl kažkokių mistiškų priežasčių mane paskyrė į vieną "grupę" kartu su II kategorijos vairinikais :D ir Neringa. Žodžiu, arba Šilas nieko nežinojo, arba jam buvo visiškai dzin, kad aš nieko nemoku. :D :D
Tos dienos plaukimui su okei dinge pasiskirstėme poromis: Vytukas ir Neringa, Vytas ir Milda, Živilė ir aš.
Grįžus Vytui su Milda, turėjau plaukti aš su Živile. Bet Živilė atsisakė, atseit per didelis vėjas ir bangos, kad ji buriuotų (ir dar dėl to, kad grįžę visi pasakojo, kaip beveik vertėsi ir kaip sunku buvo suvaldyti laivą).

Nieko negalvodama (kad bangos didelės, vėjas stiprus, etc.) sutikau plaukti su Vytu. Vairavau aš.

Nemokėdama vairuoti buriuojančio laivo ir nesuprasdama ką darau (dabar jau atseit šiek tiek moku ir suprantu), aš profesionaliai per kairį bortą prisėmiau dingę vandens :D ("ištiesinus" laivą (nors, realiai, tai baigus semti vandenį :D ), neapsemta liko gal dešimt centimetrų nuo viršaus). Prisėmiau dėl to, kad vairuodama mėginau padaryti halsą. :D


Perdaviau vairą Vytui, bet jam irgi nepavyko padaryti nieko geresnio. :D Dingė apsivertė.
Nesuprantu kaip, bet vertimasis arba tik atrodė, arba iš tiesų buvo labai lėtas. Stovėdama ant 90 laipsnių kampu pasvirusio laivo galvojau, kad reikia ištraukti koją iš virvių painiavos. Nejaučiau jokios baimės - kad galime paskęsti, kad gali blogai baigtis ir t.t. Buvo ramu ramu, nes viskas vyko kažkaip užtikrintai. :D

Dingės dugnas raudonas. :D :D Vytas sakė, kad anksčiau dar niekad apsivertęs nebuvo. Aš irgi. Welcome, pirmas kartas. :D Beje, liemenės gerai laiko. Kiek išbuvome vandenyje laukdami, kol mus kas pastebės, - neaišku. Mano netiksliais (?) spėjimais tai truko iki dvidešimties minučių.
Šiaip buvo juokinga. Vytas buvo vienoje laivo pusėje, aš - kitoje. Bangos pasuko dingę taip, kad aš visiškai nemačiau kranto. Girdėjau tik kaip po kažkiek laiko Vytas sušuko: "O, atplaukia!" ir, netrukus, "Apsisuko!" :D
Vėliau, po kažkiek tai laiko, pas mus iš tiesų atplaukė - jalu. Živilė, Vytukas, Barbora ir Robkė. :D Vytukas vos ne iškart šoko į vandenį. Visi buvo susiparinę, kad galėjo lūžti stiebas. Aš nuplaukiau į jalą, išbandžiau įlipimą per jalo galą :D Tada pasiėmiau Vytuko kitelį, iš Robkės atėmiau sausą gelbėjimosi liemenę ir taip stebėjau, kas vyksta.
Dar su baidare atplaukė Algimantas.

Po 25 min nuo Barboros įšokimo į vandenį visi jau buvome grįžę į jalą. Nuostoliai: nupjauta virvė, supjaustyta Vytuko ranka, daug mėlynių pas visus (čia, spėju, kaltas lipimas į jalą), šaltis. :D


Vakarinės rikiuotės metu (adjutantė - Barbora) su Vytu stovėjom vėliavos sargyboje, navigatoriai ir navigatorės ėjo atskirai vieni nuo kitų. Navigatoriai pirmi su šūkiu: "Vytai, ką tu darai? Ko tu Mildą skandinai?", navigatorės - paskutinės su šūkiu: "Milda, ką tu darai? Ko tu Vytą skandinai?". :D :D

Va taip ir baigiu 1 dalį iš istorijų ciklo Buriav'08. ;DD