Ritai.. Lolai.
Part 1.
Kai važiuodama skaičiau tavo laišką buvo ankstyvas rytas. Tamsus tamsus, bet jau ne toks tamsus, kad butu naktis. Už lango buvo tamsu, būtų buvę juoda, jei ne retkarčiais per ryškiai viską nušviečiantys automobilių žibintai.
Supratau, kad man patinka toks paros laikas. Labai.
Aklina tamsa šviesėja, matai, kaip savo jaukiuose nameliuose bunda žmonės, keliasi naujai dienai, naujai pradžiai. Pabudę paukščiai repetuoja savo dainas ir giesmeles.. Tai - gražiausias paros metas.
Ramybė, leidžianti aiškiai išgirsti savo paties vidų, apsaugo nuo klaidų, apglėbia savo magiškomis rankomis ir kužda į ausį slapčiausius dalykus. Tuo metu esi tarsi nebe tu ir, tuo pačiu, pats tikriausias tu. Laikas sustojęs, pasaulis bunda nepastebimai, o tavo dvasia skraidžioja po nežemišką ir patį žemiškiausią iš visų pasaulį, pasakodama pačius stebuklingiausius pastebėtus dalykus.
Tada paglosto veidą, sukužda į ausį ir pokštelėjusi pranyksta. Apsižvalgai ir pamatai jau atėjusį rytą.
Autorius pašalino šį komentarą.
AtsakytiPanaikintiKas buvo šita mergaitė,
AtsakytiPanaikintikuri,
virš manęs pasilenkus,
žiūrėjo į mano gyvybę –
giliai?
Ir krito ant mano veido
vakaro kvapnūs plaukai.
Kas buvo šita mergaitė,
paunksny išaugus gėlė?
Tai ji,
su gėlėm susiėmus už rankų,
klausydavos,
net jos klausą girdėdavau.
Tai buvo seniai,
taip seniai,
kad jau neatsimenu.
Martinaitis, Marcelijus. Akių tamsoj, širdies šviesoj