Vienaragių princesė.

O aš tiesiog nebežinau.

Kažkur įsivėliau--susivėliau. Savyje.
Jaučiuosi kažkuo panaši į Murakamio knygas. Jaučiuosi kaip Murakamio knyga.

Klaidžiojau po savo galvelę tiek, kad užmiršau kaip grįžti ir dabar esu pasimetusi. Užėjau kažkur, kur jau nieko nebežinau. Beveik laukiu pasirodant vienaragių.



Pažiūrėjusi filmą, vienintelį, kurį bežiūrėdama galvojau jis galėtų niekad nesibaigti, pagalvojau: "norėčiau dalyvauti žygyje, kuriame nebūtų kelio atgal. "
Tada supratau: "Gyvenimas yra žygis, kuriame nėra kelio atgal. Žengi, eini, klumpi, keliesi, klysti, ir vėl eini.. Kelio atgal nėra, tik pirmyn. Sustoti pražūtinga. Tik čia, nepaisant tavo pastangų, kelias juda. Ir visada, visada Lemties kalno link. Kartais link jo veda Golumas, kartais - Smygolas, o kartais pats eini per Dykąsias žemes, per Pelkes, ieškodamas kelio, o kartais ir tako. Retkarčiais pramini naują taką, ieškai naujų būdų Kalnui pasiekti. Kai kurie keliautojai pražūva; vieni netyčia, kiti pasiduoda, treti gelbėdami draugus. Tik atkakliausieji, tik tie, kurie nusprendžia siekti tikslo, pasiekia elfų laivus."
Tada pagalvojau trečiąsyk ir nusprendžiau, kad gyvenimas nėra kelias. Jis - tai pasaulis.



Seniai varčiau savo princesių knygą, kurios neturiu.
Dabar galvoju, ar būčiau gera princesė. Ne kaip tos, kurios yra dabar. Kaip tos, kurios yra knygoje. Ir be tarnų, dvariškių ir turtų. Ir be žirnių.
Prisiminiau, sykį buvau princesė. Su diadema netgi.
Įdomu, kaip būtų dabar.