Metams baigiantis.

Atostogų pradžioje sugalvojau, kad į mokyklą grįžti reikėtų sugalvojus, ką norėčiau studijuoti. Susiklosčiusios aplinkybės leido man suprasti, kad (dar) vieną iš sričių reikėtų atmesti. Kilusi nauja idėja, ja pasidomėjus, irgi buvo nustumta į šalį.
Dabar jaučiuosi kiek pasimetusi, neveltui ant "kalėdinės rodyklės" virš mano galvos buvo didžiulis ryškus klaustukas. Sąmoningai.

Kaip Homeris (dievaži, nuostabus pavyzdys; susižavėjau savimi) žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba mąstyti. Pasiilgau to jausmo, kuris kyla galvojant. Nes paskutiniu metu (gaila, koks jis ilgas) tik valgau, miegu ir nieko neveikiu. Ai, tiesa, dar šaipausi iš aplinkinių. That's all, folks.

Užsimaniau pabūti dabar kokiame gerame gyvo garso koncerte. Akustiniame. Sėdėti prieblandoje ir klausyti nuostabios muzikos.
Dar norėčiau prisipažinti begalę dalykų, tik nežinau, ar tikrai dabar ir čia.

Tik norėčiau paprašyti nepasakoti man, kad kartais jaučiatės nelaimingi, nes jūsų geriausias draugas turi ir kitų draugų, ir neskiria jums viso savo laiko. Kad neva prisimena jus tik tada, kai jam to reikia. Siūlau verčiau pagalvoti pačiam apie save.
Dar prašau nepriekaištauti man dėl to, su kuo aš visiškai nesusijusi. Nebesiskųsti. Nešaukti ant kažko, ko nėra.


Artėja kiti metai. Mintis apie Naujųjų šventę mane pasmaugs. Mintys apie ateitį pribaigs anksčiau ar vėliau.
Kažkas mane slegia, tik dar niekaip nesuprantu, kas. Slegia, lenda į galvą, apvynioja mano mintis, įsibrauna dar kažkur. Apninka. Iškelia į viršų blogus/prieštaringus/niūrius/.. prisiminimus, neleidžia džiaugtis. Kartais, kai aplink mane daug žmonių, tas kažkas nedrįsta pasirodyti, pasitraukia.
Todėl atrodo (?), kad man - viskas gerai.
Jei taip neatrodo, jei atrodo, kad man kažkas ne taip, tada vaizduotėje užmušiu jus, kam nepasakėt anksčiau.


Baigiu gražia gaida:

Tai duona, mūsų duona,
laimink mus, saugok kas dieną.