šventinis.

Seni [paauglystės] dienoraščiai yra tuo faini, kad rašymo akimirką jie atrodo labai rimti ir svarbūs, truputį vėliau, skaitymo akimirką jie atrodo žiauriai kvaili (ir netgi "omg omg tikrai turiu tai išmesti, kokios čia nesąmonės, omg kaip gėda ką aš čia rašiau?!" lygio kvaili), o dar vėliau, re-skaitymo akimirką- be proto juokingi. Skaitai ir džiaugiesi, kad neišmetei.
Jaučiu, kad ateis dar kitokio tipo vėliau akimirka ir netgi norėsis pasidalyti viena ar kita seno dienoraščio istorija. Nes tikrai - labai juokinga, tik viešinti dar netinkama.

Nusprendžiau sudalyvauti knygų iššūkyje. Turiu dar porą dienų sugalvoti/surasti/išsirinkti/prisiminti dvylika knygų, kurias visada norėjau perskaityti, bet neperskaičiau, ir užsiregistruot.


Pasaulio pabaigos naktį susigalvojau sau popasauliopabaiginę resolution.
Kodėl? Todėl, kad tas draugiškai ir challenging'iškai nuskambėjęs sakinys "c'mon, gi pasaulio pabaiga, koks skirtumas?" į mano galvą vėl sugrąžino kažkur trumpam pradingusią mintį "juk visiems iš tiesų DZIN!" (kurios buvau visai pasiilgusi). Ir paskui užsidirbau respect'o taškų.
Kokią? Geriausiu atveju, pasakysiu kitąmet. Arba netyčia kokį vėlyvą vakarą arba rytui auštant lyg tarp kitko leptelsiu, nes norėsis atvirai paplepėt ir papasakoti ką nors iš niekada nepasakojamų dalykų serijos.

žolio

Jeigu tau viskas pavyksta, tai yra ženklas, kad nieko inovatyvaus nedarai. (Woody Allen)

Esu mačiusi gal porą Allen'o filmų iš visos tos krūvos, kurią jis yra sukūręs. Ir nesu tikra ar pagavau mintį tų, kuriuos mačiau. Greičiausiai ne, manęs visai nekabina Vudžio Alleno kūryba, nematau tuose filmuose nieko nei mintingo, nei mintiško, ir, rodos, net nemėginu įžiūrėti. Nors kiną mėgstu, labai. Netgi visai norėčiau būti labai gudri kino srityje, išmanyti daug visko, žinoti šį bei tą apie montažo būdus, kino istoriją ir dar keletą gudrių dalykų. (dabar į tą, kuris pasakytų "taigi reikia tik pradėti domėtis ir išmoksi!" žiūriu žiaaauriai priekaištingu žvilgsniu, paskui pakeičiu veido išraišką ir mintimis nusiunčiu ironišką žinutę You don't say!)


Kuo skiriasi "žemyn galva" nuo "aukštyn kojom"?
Negali atsakyti "niekuo", nes jei toks atsakymas būtų teisingas, tuomet žodžiu "niekas" ir jo dariniais (pvz.: "nėra") būtų galima atsakyti į visus klausimus. O taip nėra, vadinasi, šitie du dalykai skiriasi.
Kaip man atrodo ir koks yra mano atsakymas į šitą klausimą, nerašysiu, nes jei parašysiu, tuomet jums bus sunkiau sugalvoti savus atsakymus, nes jau turėsit prieš akis vieną klišę/šabloną/variantą. Užsirašysiu verčiau jį kur kitur.

Dar visai įdomu, ar keičiasi požiūris į knygą, jei žinai kaip atrodo jos autorius. Nes jeigu ekranizuoja knygą, tu ją esi skaitęs ir tau nepatinka kaip režisierius pavaizdavo vieną ar kitą, arba visus veikėjus, nes tai nesutampa su tavo vizija, tuomet dažniausiai filmas žiūrisi ne taip smagiai, kaip galėtų žiūrėtis. Nebent susitaikai su režisieriaus mintim, priimi ją kaip savą, pamirši savo mintį ir mėgaujiesi filmu lyg niekur nieko. Arba sėkmingai atsiriboji nuo savo susikurtos veikėjų vizijos. (galima tęsti be galo)
Taigi, jei taip atsitinka su knygos ekranizacija, tuomet ar negali būti taip, kad nežinodamas kaip atrodo, ką viešumoj sako ir kaip gyvena vienas ar kitas rašytojas/poetas/literatas, skaitai kūrinį vienaip, o žinodamas kas jis toks ir kodėl taip rašo - kitaip. Gali? Gali. O kas tuomet yra geriau - žinoti ar nežinoti?
Nežinant galima ne taip interpretuoti kūrinį. Bet kas žino kaip geriau jį interpretuoti? Gal nauja, ne tokia kūrinio interpretacija, kurią susikuri nežinodamas nei kūrinio parašymo konteksto, nei ką pusryčiams valgydavo ir kada gimė autorius, yra kur kas geresnė/įžvalgesnė/naudingesnė/kitokia -esnė? O gal ji ne taip jau daug ir skiriasi nuo tos kitos? Gal galų gale vistiek prieitum tas pačias išvadas, nesvarbu ar tu žinai kažką daugiau nei tai, kas parašyta, ar nežinai? O gal kaip nėra pasauly dviejų vienodų žmonių, taip nėra ir dviejų vienodų interpretacijų? Taip išeina, nes kaip gali būti dvi vienodos interpretacijos, jei visi žmonės yra skirtingi ir todėl mąsto skirtingai. Aišku, gali jos būti, bet tik tuo atveju, jei kažkas vienas sugalvojo interpretaciją, o kitas ją priėmė nemąstydamas ir nepakeisdamas nieko. Bet ir tada nieko neišeina. Jei aš galvoju apie bulvę ir tu galvoji apie bulvę, tai sutampa tik pats žodis, apie kurį mes galvojam, t.y. jo pavidalas, bet ne reikšmė. Nes man bulvė gal yra didelė, aplipusi žemėm ir geltona, o tau - kepta, arba augalas su baltais žiedais ir koloradais.
Matyt todėl ir yra smagu rašyti knygas, ir jas skaityti (kartais vėl ir vėl), ir aptarinėti, ir diskutuoti apie jas, nes žodžiai ten gal ir tie patys, bet visai kitokios jų reikšmės.
Nors sutikčiau ir su tuo, kad gali būti kitokie žodžiai, bet labai panašios jais perteikiamos idėjos.



Įdomu, o man dažnai kas nors kalba ne savo žodžiais? O kai kalba nesavais, kaip stipriai jais tiki? Iki galo, nes juos pasako? Ar abejoja ir todėl pasako?


aš paklausiau iš kur tu ir iš kur nuolat kyla kančia
jis paprašė ugnies, nu, aš daviau, tada jis pasakė - iš čia.

swordfishtrombones ir gal jokių kitų ilgų žodžių

Buto durys jau papuoštos Kalėdoms. Ant jų, po metų pertraukos, kabo Lolos dovanota eglutė ir, tikiuosi, džiugina kaimynų akį. Mano tylų kolekcija auga lėčiau nei kitas sąrašas, o ant naujojo dviejų metų kalendoriaus puikuojasi kirčiuota a. Svarstau ar kada nors parašysiu knygą ir retkarčiais, dažniausiai - vakarais, kai žvilgsnio neblaško gal jau dvi savaites nematyta saulė, sniegas ir spalvoti vaizdai, pagaunu save esančią per žingsnį nuo supratimo kažko labai labai svarbaus, jau beveik užčiuopto, bet taip ir nepagauto. Ir vis nepagaunu. Ir vis nesuprantu.

Aplinkiniai žmonės vėl suintensyvino "O ką veiksi paskui?" klausimų ataką. Reikia paruošti atsakymų.

Le temps n'a pas venu qu'on se repose

Tie patys filmai.
Tos pačios salės.
Skirtingi žmonės.
Skirtingi seansai.
Tas pats juokas tose pačiose vietose.
Tie patys pavadinimai.
Tas pats kelias.
Ta pati valanda.
Tie patys žmonės.


Ir čia tobulai tinka:

pavadink.

šiandien labai ryškiai pastebėjau du dalykus: kad gyvenu mieste ir kad įvykiai turi dėsningumą kartotis kas mėnesį.

Pirmąjį pastebėjimą labai lengvai patvirtina tokie paprasti įvykiai ir dalykai kaip: kiekvieną rytą ir vakarą (ir dar porą kartų dienoj) naudojamas viešasis transportas, praktiškai visur randamas bevielis internetas, mašinų spūstys, maisto prekių parduotuvės ir prekybcentriai ant kiekvieno kampo, skubantys lekiantys bėgantys besigrūdantys žmonės, tik dirbtinės karvės, balandžiai, kuosos, kovai ir varnos kaip vieninteliai paukščių atstovai, dažniausiai negražūs daugiaaukščiai namai, ...

Pasiilgstu tų paprastų gulinėjimų ant žolės (o ne ant žemės prie Prezidentūros, žole padengtos taip pat tankiai kaip plinkančio senio galva), plataus horizonto, kurio nedrasko jokie dangoraižiai (nors jie man patinka, bet kartais tiesiog labai netinka), atstumų, kuriuos viens du nepavargdama galiu nueiti, neskubėjimo ir tos vakaro tylos, kai atidarius langą girdėti pravažiuojantis traukinys.

Laimei, miestai dar man asocijuojasi su siauromis senamiesčio gatvelėmis, kiemais, į kuriuos nepatingėjęs užsukti gali atrasti tai, ko tikrai nesitikėjai, kultūra (parodomis, koncertais ir spektakliais) kur bepasisuksi, gatvės muzikantais, plačiomis atradimų galimybėmis, kino festivaliais. Ir apskritai miestai yra labai geras darinys. Kartais pernelyg gerai apie save galvojantis ir skubantis, bet geras.


Antrąjį pastebėjimą įrodyti kiek sunkiau. Kasmėnesinis dėsningumas yra gudrus - jei tik sugalvoji kokį dalyką, kuris tiktų kaip įrodymas, jis iškart tampa netinkamu, nes vyksta ne lygiai kas mėnesį, o kaip nors kitaip. Kas trisdešimt dienų kaip vilniečio kortelė, kas porą savaičių, kas keletą mėnesių, bet jokiu būdu ne kas mėnesį. Ir vistiek aš lieku prie minties, kad šitas dėsningumas yra teisingas. Tereikia truputį plačiau pažvelgti į pačią mėnesio sąvoką, ir viskas susidėlioja į savo vietas.


O kadangi pradėjau apie miestus, tai pabaigai - man pati gražiausia citata iš Literatų gatvės:
bijau, nes galvoju, kad didelio miesto lapė gudresnė už mažo miestelio moterį.
pamiršau kas toji rašytoja, kuri taip parašė.

Melskimės rudeniui, kad nepaklystume.

Kažkurią dieną supratau, kad ruduo, kad ir kaip aš tai kartais mėginčiau neigti, man be proto patinka. Dėl savo grožio, dėl po truputį vėstančio oro, dėl gražių megztinių, dėl fresh start, dėl naujų sezonų, dėl kaštonų nuo blogos akies ir to garso, kai krisdami nuo medžio jie trenkiasi į grindinį ir išsilukštena, dėl gražių mėnesių pavadinimų.
Ir dėl rudeniškų susimąstymų.

Kartais tiems susimąstymams nereikia jokių ypatingų sąlygų - užtenka tik vėlai vakare užtikti kur centre netikėtai puikiai grojančius gatvės muzikantus, ilgą kelią važiuoti autobusu tamsoje, atrasti dar negirdėtos toli toli nunešančios muzikos, išvysti ką nors gražaus, sapnuoti, būti induose ir manyti, kad už lango žiema, pastebėti naują keistą graffitį ar tiesiog užrašą ant sienos, perskaityti įkvepiantį esė, tobulai praleisti rytą (arba savaitgalį)..

Dar ruduo pažadina snausti pradėjusi norą eiti į teatrą, koncertų ilgesį, kurį buvo užslopinę festivaliai, ilgus pasivaikščiojimus ir atradimo džiaugsmą (kitokį, nei tas lengvabūdiškas vasariškasis).


Tik, iš tiesų, - atrandant reikia nepaklysti ir nenuklysti, o su šiandieninėmis galimybėmis tai taip lengva. Nors kartais verta padaryti ir taip. Kaip šiandien girdėjau su vokišku akcentu sakant: Everyone does eventually... you just never know when or where.

A rain check.

Norėčiau ant kambario sienos turėti eilėraštį, patį puikiausią eilėraštį pasaulyje. Kuris kiekvienąkart man pažvelgus būtų būtent toks, kokio man tą akimirką reikia. Kurio grožį suprastų kiekvienas.

Dar norėčiau mokėti stebinti.

It's a great thing when you realise that you still got the ability to surprise yourself. Makes you wonder what else you can do that you've forgotten about.



Kaskart, kai būnu kokiame mieste, kurio dar nelabai tepažįstu, bent šiek tiek laiko praleidžiu įsivaizduodama save ten gyvenančią. Mėginu įsivaizduoti kur eičiau, ką dirbčiau, kur važiuočiau, su kuo bendraučiau, kur gerčiau kavą, o kur - arbatą. Svarstau ar važiuodama metro jausčiausi taip pat truputį stebuklingai ir pakylėtai, kiek ilgai mano akyse miestas išsaugotų savo paslaptingumą ir kiek jame išliktų neatrasto, kur vesčiausi manęs aplankyti užsukusius draugus, kuri kavinė taptų mano mėgstama, ar rasčiau tokių stotelių, kurių pavadinimuose būtų paslėpta kažkas tokio mielo, jaukaus ir gražaus kaip "Vaikų kaime" ar "Šiaurės miestelyje", per kiek laiko išmokčiau kalbą, ar sugrįžčiau dar į šitą parką, o gal eičiau į aną.

Kai jau truputį apsitrinu su miestu ir šiek tiek pabūnu jame, imu galvoti kiek dar galėčiau čia būti, kiek laiko gyvenčiau.
Retkarčiais, pamačiusi kokį akiai mielą pastatą, nutariu, kad jame norėčiau gyvent. Paskui, jei pasiseka darsyk sugrįžt į tą miestą, kartais, pati sau netikėtai, praeinu pro tą jau anksčiau išrinktuoju tapusį namą ir pagalvoju tą patį. Kad norėčiau jame pagyvent ir kad tas ankstesnis mano sprendimas buvo teisingas.
Šią akimirką prisimenu tris tokius namus, o gal keturis.
Kartais mane sužavi balkonas, kartais varteliai, kurie mano mintyse labai girgžda, arba kokie nors daiktai viduje, kuriuos ne visada matau, o tik įsivaizduoju esant.


Turbūt tuo ir gražu, kad tikriausiai niekuomet nebūsiu savo išsirinktųjų namų viduje, niekad ten negyvensiu, nevarstysiu jų vartelių ir nežiūrėsiu pro balkono kraštą. Taip jie visuomet išliks truputį mano :)

Geltonų plytų kelias.

Norėčiau, kad jau būtų vasara. Būtent tokia, kokia sukasi mano galvoje.

Mažam kalne.

Aš nežinau, ar tai sakė kas nors iš šiandien per paskaitą kalbėjusiųjų, ar tai perskaičiau jau grįžusi namo po paskaitų, o gal abu atvejai čia teisingi, bet visiškai sutinku su ta mintimi, kad kartais gyvenime per dieną kas nors įvyksta, po ko reikia pailsėti, atsitraukti kažkur į vienumą/tylą/save ir tiesiog ramiai pabūti, pagalvoti, pasvarstyti ar pasvajoti.

Nes nieko kito, rodos, negali padaryti. 

Dar palygino kalbą su peiliu. Sakyčiau, be proto tiksliai.

viskas ateis, lyg būtų dar tūkstantis metų ligi dabar

O-o-o best in Europe!

(arba Kur pažvelgsi, visur EUSO)


Ir tikrai.
Galiu dabar žiūrėti kur tik noriu, ir bene visur matysiu EUSO: užrašytą ant drabužių, maišelių ir dėžučių, nematomomis raidėmis įrėžtą kiekviename per pastarąją savaitę aplankytame gražiausio pasaulyje Vilniaus miesto kampelyje, kalne nuotraukų, naujų draugų veiduose, per savaitę neįtikėtina betvarke pavirtusiuose namuose, kuriais naudojausi net ne kaip viešbučio kambariu (kuriame tik pernakvojama), o turbūt dar prasčiau kažkaip.

"<...> bet jo balsas gaivų rytmetį glostė ausį, tokie būna ankstyvų rytmetį pakirdusių žmonių balsai - prikimę, su vos juntamom ilgesio ir ryžto pradėti naują dieną gaidelėm" skaičiau budėdama ChemFako koridoriuje prie laboratorijų ir galvojau, ar ir mes visi taip girdėdavomės EUSO rytais.
Prikimę, bet džiugūs ir kupini noro veikti.

* *
Dar pusantro mėnesio ir ateis užtarnauta vasara. Arba aš ateisiu pas ją, čia jau kaip pažiūrėsi.

Ir vėl bus ankstyvi rytai, vėlyvi rytai, ilgos naktys, nuotykiai ir kelionės, pakelės, panašios į tas, kurias su Aiste Prancūzijoje aprašinėjom markeriais, pro šalį lekiantys automobiliai, žaliuojanti žolė, pro debesis plieskianti saulė, taip primenanti išvažiavimą iš Lourdes, upės, ežerai ir jūros.
Visa tai, ką ir vadiname vasara.


* *
kai nori, ieškai galimybių.
kai nenori, ieškai priežasčių.

Atsakymas į kolegės muškietininkės post'ą.

Visą savo mielą neilgą gyvenimą nemėgau užuolaidų, neturėjau jų ir, matyt, todėl niekad neužtraukdavau. Man patikdavo langai tokie, kokie jie yra; man patikdavo vaizdas už jų; man patikdavo iš lauko krentanti šviesa. O jei kas ir žiūrėdavo į mane iš gatvės, tai man nuo to būdavo nei šilta, nei šalta.

Šiandien vaikščiodama gatvėmis vis dar nudžiungu pamačiusi užuolaidų neuždengtą langą, pro kurį galima labai labai trumpam užmesti akį į kieno nors gyvenimą, o paskui tyliai galvoti kaip ten Kažkam gyvenasi, kuo tas Kažkas užsiima, su kuo gyvena, kaip leidžia laiką ir kur vaikšto, kai nebūna namuose. Tiek visko įdomaus pamatyt galima. Ir paskui prigalvot, sukurt įsivaizduojamą gyvenimą ir niekad taip ir nesužinoti, ar pataikei, ar ne.


O šiandien užuolaidas turiu ir vakarais užtraukiu. Tiesiog šiaip, dėl ritualo.
Nes kas gi ten žiūrės į penkto aukšto langus?

Trys laike išsimėčiusios dienos, o gal naktys.

Aną vakarą debesys taip žemai, kad, atrodo, užliptum ant kokio dvylikaaukščio ar, jei pasisektų rast, - šešiolikaaukščio, ir lengvai galėtum juos ranka paliest. Tas jų žemumas truputį priminė Prancūzijos pietus, kai jie irgi buvo taip žemai, kad kartais net imdavo atrodyti labai grėsmingai, lyg lenktųsi kas prie tavęs taip iš aukštai aukštai norėdamas pagauti, sučiupti ir pakelt nuo žemės.


Kartais vėlai vėlai einant miegoti, kai kitą dieną turi keltis labai anksti, būna vienas labai didelis blogumas: negali užmigti, nes kankina mintis, kad vos tik užmigsi, tuoj suskambės žadintuvas. Ne iš tiesų tuojau pat, bet taip tikrai atrodys.
Paskui kartais ryte būna didelis didelis keistumas, nes atsikeli lengvai ir visai neatrodo, kad trumpai miegojai.


Kitos dienos vakare ėjau link stotelės ir galvojau, ar būna kas gražiau už naktinį pavasarėjantį Vilnių, kai dangus  toks giedras ir žvaigždėtas (dėl to naktimis vis dar šalta), kai nuo sniego išlaisvintose pievelėse reikia iš naujo praminti takelius, kai miesto šviesos iš tolo kviečia prieiti artyn, ir tu eini, pavasariškais sportbačiais žingsniuoji per vis dar truputį šaltą žolę ir su šypsena lauki, kol dieną vėl galėsi pasišildyti toje vis dar labai nedrąsioje ankstyvo pavasario saulutėje.

Ir tokiais vakarais aš kaip niekad laukiu stebuklo.

Prisispaudusi prie lango stiklo žiūrėjau į tolumoje už Impuls'o šaudomus trispalvės spalvų fejerverkus, po dieninio šešioliktųjų Pūčkorių pasivaikščiojimo truputį norėjau miego, pro kitą langą mačiau Vilniaus televizijos bokštą ir galvojau, jog nemačiau jo kalėdinio šiemet, bet čia nieko tokio, mačiau daug visokių kitokių dalykų.

Kitądien virtuvėje kūriau šedevrus ir nežinojau, ar jie išliks tokiais ir rytoj. Bekepdama blynus galvojau kokie skirtingi ir kitokie šiandien atrodo vaikystėje patirti dalykai - skaitytos knygos, kuriose šiandien įžvelgi ir pastebi visai kitus dalykus ir jos visai nebėra tokios vaikiškos kaip buvo, klausytos dainos, kurios nebeatrodo tokios, kokios atrodė tada, ir turi naują prasmę, matyti filmai, kuriuose irgi matai nebe tai, ką anksčiau, aplankytos vietos, į kurias norėtųsi grįžti dar kartą ir pažvelgti į jas kitomis akimis.
Ir, po galais, kaip yra puiku galėti iš naujo perskaityti tas knygas, atrasti senas dainas youtube ir grįžti į tas senas vietas, kurios, jei dar yra, tai tikrai atrodo kitaip, nes visa tai būna vėl nauja.


Tai įvyko prieš tūkstantį metų,
maždaug praeitą vasarą
Nuo to laiko mane tarsi sakmę
kažkas tyliai paseka

Būtent šitaip.
Dar, greta filmų ir dainų, greta knygų ir vietų, yra oras.
Oras, kuris, nori to ar nenori, vistiek primena tas beprotiškas ir švelniai pamišusias vasaras, kai būdavo labai gerai. Arba žiemas, arba rudenius, arba pavasarius.

Ir paskui pagalvoji kiek dar atsiras tų knygų, tų filmų, tų orų, tų žiemų, tų pavasarių, ir vėl keliesi rytais su šypsena.

And up we go.

Tikriausiai visiems, kuriems kada nors reikia iš kur nors išsikraustyti, kartais ima ir ateina momentas, kai kiekvieną daiktą, kurį tik paimi, matai visai kitomis akimis. Žiūri į nuotrauką, kuri kažkada dar visai neseniai buvo tik eilinė nuotrauka ant sienos, ir staiga nei iš šio, nei iš to, ji tampa ypatinga nuotrauka, fiksuojančią vieną ar kitą įvykį, ir tu  prisimeni viską, kas vyko tuomet, kaip tai buvo gerai, kaip tai buvo smagu, kaip tai buvo netikėta, kaip tai buvo beprotiška, arba galbūt kaip tai buvo kvaila, baisu ar idiotiškai juokinga, bet vistiek pasiutusiai puiku..
Arba randi atviruką, kurį atsiuntė ar padovanojo kas nors iš draugų, skaitai ir tyliai sau šypsaisi.
Dediesi daiktus, galvoji, ką pasilikti, o ką išmest, ko reikės, o ko tikrai ne. Ir apmąstai viską kas buvo. Apgalvoji kiekvieną įvykį, kiekvieną nutikusį dalyką, o gal tik taip atrodo, gal iš tiesų tik pasineri į atsiminimus ir leidiesi jų nešamas. Paimi kitą daiktą ir tuo pačiu metu pereini į kitus prisiminimus. Ir taip truputį keliauji po praeitį, nesusivokdamas, kad galbūt iš tiesų laiko mašina būtent taip ir veikia, tik dar nemoki keliauti į ateitį. Nors ir gerai, ir nereikia, nes tuomet kam išvis reikalinga ateitis, jei neliks jokios nežinomybės ir visuomet žinosi kas įvyks?
Užtai ji ir ateitis, kad nieko nežinai.
Ir būtent tuo ji ypatinga, kad nežinai kas bus, kaip bus, kur bus, kada bus. Nežinai ničnieko.


Ir tuomet, kai visa tai pagalvoji, apsižvalgai aplink.
Nostalgiška "niekad čia nebesugrįšiu, viskas, išvažiuoju, bla bla bla" mintis mėgina ateiti į galvą, bet tu žinai, kad yra ir kitų būdų, kitų atsakymų ir kitų, įdomesnių sprendimų.
Kaip, pavyzdžiui, vienas, kurį jau kartą esu sakiusi - you can't take every sight with you but you can always come back.


Ir net jei šią akimirką Prancūzijos pilys, bažnyčios, katedros ir kiti architektūriniai šedevrai man yra nusibodę taip, kaip tik labiausiai įmanoma nusibosti, vistiek dar užsuksiu kokios dar nematytos pilaitės apžiūrėt.
Ai, tik šįkart pasiimsiu karūną. Pilyse gi turi būti princesių, ar ne? :)