Aną vakarą debesys taip žemai, kad, atrodo, užliptum ant kokio dvylikaaukščio ar, jei pasisektų rast, - šešiolikaaukščio, ir lengvai galėtum juos ranka paliest. Tas jų žemumas truputį priminė Prancūzijos pietus, kai jie irgi buvo taip žemai, kad kartais net imdavo atrodyti labai grėsmingai, lyg lenktųsi kas prie tavęs taip iš aukštai aukštai norėdamas pagauti, sučiupti ir pakelt nuo žemės.
Kartais vėlai vėlai einant miegoti, kai kitą dieną turi keltis labai anksti, būna vienas labai didelis blogumas: negali užmigti, nes kankina mintis, kad vos tik užmigsi, tuoj suskambės žadintuvas. Ne iš tiesų tuojau pat, bet taip tikrai atrodys.
Paskui kartais ryte būna didelis didelis keistumas, nes atsikeli lengvai ir visai neatrodo, kad trumpai miegojai.
Kitos dienos vakare ėjau link stotelės ir galvojau, ar būna kas gražiau už naktinį pavasarėjantį Vilnių, kai dangus toks giedras ir žvaigždėtas (dėl to naktimis vis dar šalta), kai nuo sniego išlaisvintose pievelėse reikia iš naujo praminti takelius, kai miesto šviesos iš tolo kviečia prieiti artyn, ir tu eini, pavasariškais sportbačiais žingsniuoji per vis dar truputį šaltą žolę ir su šypsena lauki, kol dieną vėl galėsi pasišildyti toje vis dar labai nedrąsioje ankstyvo pavasario saulutėje.
o pas mus toks rūkas, kad regis imk ir samčiu semk. Tik kur jį dėti? Jis toks drėgnas ir šaltas.. Negi grūsi į šaldytuvą?
AtsakytiPanaikintiNesvarbu koks tas oras - ar atšiaurus vėjas pučia, ar lyja, ar saulė į akis spigina. Išėjus laukan visada galima pasakyti, kad "šiandien visai malionus oras" :)
AtsakytiPanaikinti