antradienis, kovo 27

Atsakymas į kolegės muškietininkės post'ą.

Visą savo mielą neilgą gyvenimą nemėgau užuolaidų, neturėjau jų ir, matyt, todėl niekad neužtraukdavau. Man patikdavo langai tokie, kokie jie yra; man patikdavo vaizdas už jų; man patikdavo iš lauko krentanti šviesa. O jei kas ir žiūrėdavo į mane iš gatvės, tai man nuo to būdavo nei šilta, nei šalta.

Šiandien vaikščiodama gatvėmis vis dar nudžiungu pamačiusi užuolaidų neuždengtą langą, pro kurį galima labai labai trumpam užmesti akį į kieno nors gyvenimą, o paskui tyliai galvoti kaip ten Kažkam gyvenasi, kuo tas Kažkas užsiima, su kuo gyvena, kaip leidžia laiką ir kur vaikšto, kai nebūna namuose. Tiek visko įdomaus pamatyt galima. Ir paskui prigalvot, sukurt įsivaizduojamą gyvenimą ir niekad taip ir nesužinoti, ar pataikei, ar ne.


O šiandien užuolaidas turiu ir vakarais užtraukiu. Tiesiog šiaip, dėl ritualo.
Nes kas gi ten žiūrės į penkto aukšto langus?

2 komentarai:

  1. privertei mane nusišypsoti. ir dar kaip!

    aš kartais pagalvoju, kad o gal sėdi koks vyrukas su teleskopu ir žiūriu, ar močiutė su žiūronais ir mato viską pro tuos neužtrauktus langus. bet iš kitos pusės, ką jau čia pamatys, gi nežiūrės kelias valandas kaip skaitau knygą: ))

    o man patikdavo namie kitas ritualas, ne užtraukti, o kaip tik ryte smarkiu mostu atitraukti užuolaidas ir pranešti, kad j'arrive. tik kažkaip dabar nebe taip entuziastingai keliuosi;>

    AtsakytiPanaikinti
  2. nemėgai, nes namie tik dabar pradėjo atsirasti. o iki tol, kol gyvenai nebuvo :)

    o pro penkto aukšto langus įdomiau pačiai stebėt gyvenimą. nors žinau keletą kaimynų, kurie su žiūronais pro balkoną dairosi :P Būk atsargi

    AtsakytiPanaikinti