Kaip Dalių Skamaraką, pasak jo paties, į koncertus groti kviečia dukart: pirmą ir paskutinį, tai ir aš panašiai. Buvau VU bardų festivalyje pirmą ir paskutinį kartą. Ir tris vakarus iš eilės man buvo taip gera, kaip būna tik labai labai retai. Taip gera, kad labai lengvai galima pamilti viską aplinkui, o šypsena (paskutinį vakarą, tiesa, papuošta besikaupiančiomis ašaromis) nenulipa nuo veido.
Niekam nepaslaptis, kad bardų festivaliai yra neginčytinas gėris. Ir išeiti iš jų anksčiau (nors man tokia mintis net nekyla, bet iš kai kurių aplinkinių žmonių veiksmų matyti, kad kažkam ji visgi kyla) , tam, kad suspėti į autobusą/troleibusą, kuris parveš namo, yra visiška ir mažai kam tesuprantama beprotybė.
Verčiau būti iki galo, išvysti visus nepakartojamus atlikėjus (nors, atvirai kalbant, kai kurių buvo galima ir neišvysti, bet, kita vertus, tie atlikėjai tik sudarė kontrastą geriesiems ir taip dar labiau paryškino jų gerumą), išgirsti, kaip renginio vedėjas sako: "Na va, autobusai nebevažiuoja, nebereikės jums niekur eit" ;-D , pamatyti kaip grojama su peiliu, išklausyti muzikinę paskaitą apie meilę, o paskui išeiti iš GMF'o į gaivią naktį, eiti per naktinį Vilniaus miestą šešis kilometrus iki namų, kurie yra net ne mano namai, ir ten nakvoti, nes už draugystę ir ačiū mokyklos laikų (ha, lyg prieš šimtą metų tai būtų buvę) draugė siūlo nakvynę ir pusryčius. Beveik kaip ho(s)teliuose, kur būna bed&breakfast.
Tik ten nebūna ilgalaikių abonementų.
Abonementai nakvynei, abonementai į koncertus.
Abonementinis bilietas - ir trys nuostabūs vakarai garantuoti.
Veronika Povilionienė, Vytautas V. Landsbergis, Stipriai kitaip, Netiekto, Andrius Zalieska ir Aurimas Driukas, Gediminas Storpirštis, Olegas Ditkovskis ir Neda Malūnavičiūtė, Vladas Bagdonas, Liūdni slibinai, Mindaugas Ancevičius su grupe, Atika, Andrius Kaniava, Dalius Skamarakas, Andrius Kulikauskas..
Pirmasis koncertas - euforiškai nuotaikai,
Antrasis koncertas - gražiausia muzika (mm),
Trečiasis koncertas - paskutinis.
Ir tas trečiasis toks gražus -- daug mėlynos šviesos, daug šypsenų, palangė prie pat scenos, vienų kitiems siųstos persiųstos žvakelės, kruopščiai palangės kamputyje slepiamos renginio organizatoriaus Martyno ašaros, perpildyta salė žiūrovų, kartu dainuojančių
apie aitvarus ir nuo plojimų pavargusios rankos..
ir, kai žvilgsnis šiltesnis nei sniegas,
reiškia, jau rytas.
Ir kur daugiau rasi žmones, kurie po trijų valandų sėdėjimo, paklausti, ar reikai pertraukos, šauktų "ne, nereikia!" :)
AtsakytiPanaikintiaš neatsimenu ar buvau pačiam pirmajam.. ko gero taip.. niekaip nesuprantu.. kodėl po to buvau tik dar viename..
AtsakytiPanaikintiSugebėjot pamatyt.
AtsakytiPanaikintiAšaras.
Reikėjo slėpt kruopščiau, vadinasi.
Ech :)
Tos ašaros labai kruopščiai užslėptos buvo; geresnis slėpimas būtų pavykęs nebent visiškai išėjus iš salės. O matėsi tik todėl, kad labai geroje vietoje stovėjau. :-)
AtsakytiPanaikintiBet tai tik pridėjo renginiui gražumo ir trapumo:))
nePatyliukais >> ir po trijų, ir po penkių..