Trys laike išsimėčiusios dienos, o gal naktys.

Aną vakarą debesys taip žemai, kad, atrodo, užliptum ant kokio dvylikaaukščio ar, jei pasisektų rast, - šešiolikaaukščio, ir lengvai galėtum juos ranka paliest. Tas jų žemumas truputį priminė Prancūzijos pietus, kai jie irgi buvo taip žemai, kad kartais net imdavo atrodyti labai grėsmingai, lyg lenktųsi kas prie tavęs taip iš aukštai aukštai norėdamas pagauti, sučiupti ir pakelt nuo žemės.


Kartais vėlai vėlai einant miegoti, kai kitą dieną turi keltis labai anksti, būna vienas labai didelis blogumas: negali užmigti, nes kankina mintis, kad vos tik užmigsi, tuoj suskambės žadintuvas. Ne iš tiesų tuojau pat, bet taip tikrai atrodys.
Paskui kartais ryte būna didelis didelis keistumas, nes atsikeli lengvai ir visai neatrodo, kad trumpai miegojai.


Kitos dienos vakare ėjau link stotelės ir galvojau, ar būna kas gražiau už naktinį pavasarėjantį Vilnių, kai dangus  toks giedras ir žvaigždėtas (dėl to naktimis vis dar šalta), kai nuo sniego išlaisvintose pievelėse reikia iš naujo praminti takelius, kai miesto šviesos iš tolo kviečia prieiti artyn, ir tu eini, pavasariškais sportbačiais žingsniuoji per vis dar truputį šaltą žolę ir su šypsena lauki, kol dieną vėl galėsi pasišildyti toje vis dar labai nedrąsioje ankstyvo pavasario saulutėje.

Ir tokiais vakarais aš kaip niekad laukiu stebuklo.

Prisispaudusi prie lango stiklo žiūrėjau į tolumoje už Impuls'o šaudomus trispalvės spalvų fejerverkus, po dieninio šešioliktųjų Pūčkorių pasivaikščiojimo truputį norėjau miego, pro kitą langą mačiau Vilniaus televizijos bokštą ir galvojau, jog nemačiau jo kalėdinio šiemet, bet čia nieko tokio, mačiau daug visokių kitokių dalykų.

Kitądien virtuvėje kūriau šedevrus ir nežinojau, ar jie išliks tokiais ir rytoj. Bekepdama blynus galvojau kokie skirtingi ir kitokie šiandien atrodo vaikystėje patirti dalykai - skaitytos knygos, kuriose šiandien įžvelgi ir pastebi visai kitus dalykus ir jos visai nebėra tokios vaikiškos kaip buvo, klausytos dainos, kurios nebeatrodo tokios, kokios atrodė tada, ir turi naują prasmę, matyti filmai, kuriuose irgi matai nebe tai, ką anksčiau, aplankytos vietos, į kurias norėtųsi grįžti dar kartą ir pažvelgti į jas kitomis akimis.
Ir, po galais, kaip yra puiku galėti iš naujo perskaityti tas knygas, atrasti senas dainas youtube ir grįžti į tas senas vietas, kurios, jei dar yra, tai tikrai atrodo kitaip, nes visa tai būna vėl nauja.


Tai įvyko prieš tūkstantį metų,
maždaug praeitą vasarą
Nuo to laiko mane tarsi sakmę
kažkas tyliai paseka

Būtent šitaip.
Dar, greta filmų ir dainų, greta knygų ir vietų, yra oras.
Oras, kuris, nori to ar nenori, vistiek primena tas beprotiškas ir švelniai pamišusias vasaras, kai būdavo labai gerai. Arba žiemas, arba rudenius, arba pavasarius.

Ir paskui pagalvoji kiek dar atsiras tų knygų, tų filmų, tų orų, tų žiemų, tų pavasarių, ir vėl keliesi rytais su šypsena.

And up we go.

Tikriausiai visiems, kuriems kada nors reikia iš kur nors išsikraustyti, kartais ima ir ateina momentas, kai kiekvieną daiktą, kurį tik paimi, matai visai kitomis akimis. Žiūri į nuotrauką, kuri kažkada dar visai neseniai buvo tik eilinė nuotrauka ant sienos, ir staiga nei iš šio, nei iš to, ji tampa ypatinga nuotrauka, fiksuojančią vieną ar kitą įvykį, ir tu  prisimeni viską, kas vyko tuomet, kaip tai buvo gerai, kaip tai buvo smagu, kaip tai buvo netikėta, kaip tai buvo beprotiška, arba galbūt kaip tai buvo kvaila, baisu ar idiotiškai juokinga, bet vistiek pasiutusiai puiku..
Arba randi atviruką, kurį atsiuntė ar padovanojo kas nors iš draugų, skaitai ir tyliai sau šypsaisi.
Dediesi daiktus, galvoji, ką pasilikti, o ką išmest, ko reikės, o ko tikrai ne. Ir apmąstai viską kas buvo. Apgalvoji kiekvieną įvykį, kiekvieną nutikusį dalyką, o gal tik taip atrodo, gal iš tiesų tik pasineri į atsiminimus ir leidiesi jų nešamas. Paimi kitą daiktą ir tuo pačiu metu pereini į kitus prisiminimus. Ir taip truputį keliauji po praeitį, nesusivokdamas, kad galbūt iš tiesų laiko mašina būtent taip ir veikia, tik dar nemoki keliauti į ateitį. Nors ir gerai, ir nereikia, nes tuomet kam išvis reikalinga ateitis, jei neliks jokios nežinomybės ir visuomet žinosi kas įvyks?
Užtai ji ir ateitis, kad nieko nežinai.
Ir būtent tuo ji ypatinga, kad nežinai kas bus, kaip bus, kur bus, kada bus. Nežinai ničnieko.


Ir tuomet, kai visa tai pagalvoji, apsižvalgai aplink.
Nostalgiška "niekad čia nebesugrįšiu, viskas, išvažiuoju, bla bla bla" mintis mėgina ateiti į galvą, bet tu žinai, kad yra ir kitų būdų, kitų atsakymų ir kitų, įdomesnių sprendimų.
Kaip, pavyzdžiui, vienas, kurį jau kartą esu sakiusi - you can't take every sight with you but you can always come back.


Ir net jei šią akimirką Prancūzijos pilys, bažnyčios, katedros ir kiti architektūriniai šedevrai man yra nusibodę taip, kaip tik labiausiai įmanoma nusibosti, vistiek dar užsuksiu kokios dar nematytos pilaitės apžiūrėt.
Ai, tik šįkart pasiimsiu karūną. Pilyse gi turi būti princesių, ar ne? :)