Man regis, galėčiau be sustojimo taip vaikščioti po geltonais šviestuvais apšviestas vakarinio rudeniško Vilniaus gatves. Ir jei kada sakiau, kad Vilnius - gražus miestas, tai ir dabar tą patį pasakyčiau. Tik labiau užtikrintai. Taip užtikrintai, lyg žodžių tarimo akimirką aš pati būčiau tas miestas.
Lygtais Sabaliauskaitė vienoj iš savo viešų paskaitų sakė: "Mirtis susieja žmogų su miestu. Kuo daugiau žmogus praranda mieste, tuo jis jam artimesnis." Nežinau, ką Vilniuje praradau aš (o gal labiau nenoriu šią akirmirką galvoti apie praradimus, paklydimus ir klaidas), bet atradau čia tikrai daug. Dar prieš gerus dešimt metų kreivom šleivom raidėm, bet didelėm ir džiaugsmo kupinom akim rašydavau įspūdžius iš žieminių atostogų Vilniuje. Jau tada, pirmą kartą čia apsilankiusi, supratau, kad radau savo svajonių miestą. Ir visus metus svajodavau vėl į jį nuvažiuoti. Patikdavo man ir kitur, bet niekur taip, kaip Vilniuj.
Bet niekad nenorėjau būti gimusi ir visada gyvenusi Vilniuje. Man pernelyg patinka čia būti atvykėle ir kasdien vis atrasti kažką naujo, kažką nematyto. Kažko nežinoti, kažkur nebūti buvus. Kažką matyti pirmą kartą ar, būnant naujoje vietoje, pažvelgti pro langą ir nesuprasti, kas per vieta už jo. Mintyse turėti Vilniaus žemėlapį ir kartais, sau pačiai netikėtai, atrasti naują kelią ir taip sujungti žemėlapio detales.
Turėti kur grįžti, kai retkarčiais užsinori pabėgti iš Vilniaus ir visko, kas yra jame.
Pusę karalystės už kiek gilesnį Vilniaus architektūros pažinimą.
Pusę šachystės už galimybę išgirsti istorijas, kurias savo sienose sugėrė Vilniaus pastatai.
Atiduočiau.
trečiadienis, spalio 9
šeštadienis, rugpjūčio 31
paskutinis mėnesio penktadienis bibliotekose yra švaros diena.
Kažkur, tarp kitų niekad taip ir nepublikuotų (kurie turbūt niekad ir neišvys platesnio pasaulio nei blogger'io dashboard'as) juodraščių, slepiasi post'as apie vasarą. Praktiškai visa šios vasaros statistika (be kelių magiškų skaičių). Bet statistika yra banalu, aš banalybių nemėgstu ir apskritai mano matematika paskutiniais metais yra virtusi nukaršusia sene, kuri gali pasidžiaugti nebent tuo, kad dar moka skaityti skaičius ir parduotuvėj ką nors skaičiuodama nesusiraukia iš įtampos. Galėčiau net apraudoti savo matematikos žinias, bet tuomet tai reikš visišką vilties netekimą ir jos palaidojimą, o šita perspektyva manęs visai nevilioja. Jei kažkada kažką mokėjau ir sugebėjau, tai, turiu vilties, sugebėsiu ir vėl išmokti.
Grįžkim prie vasaros, kol dar nieks nepradėjo daužyti mano vilčių dėl matematikos.
Vasarą buvo gerų dalykų.
Pavyzdžiui, kai per buriavimą miegojau maisto palapinėj ir sapnavau, kad esu Barselonoj. Seniai jau nebuvau atsikėlusi su tokia nuoširdžia šypsena.
Ar kai per Pozityvą klausiausi Sigur Ros'ų ir kitą dieną vis dar negalėjau patikėti, kad mačiau ir girdėjau juos gyvai.
Dar visi tie kartai, kai kas nors pasakydavo, kad manęs pasiilgo, arba apkabindavo.
Ir tas ankstyvas ir taip giliai į širdį įkritęs jubiliejinės stovyklos šeštadienio rytas, kai per kelis metrus nuo palapinės ėmė skambėti iš pradžių vyr. sesių, o vėliau - ir brolių vyčių dainos.
Ir visi per vasarą sutikti mieli žmonės.
Dviračiai ir namukas Baltijos soduose Klaipėdoj, kur, kaip į bliuzus, - norisi grįžti dar neišvažiavus.
O kur dar saulė, kurios poveikį matau dar ir šiandien, ir meras Vėžlys Elektrėnuose! Bei visi festivaliniai rytai.
Tik gal nuotykių buvo ne tiek daug, kiek norėtųsi. Ar jie gal buvo kitokie, dėl to?...
Nesiryžtu spręsti kuris festivalis šią vasarą buvo geriausias (o jų buvo neįprastai daug), lygiai kaip niekad neatsakinėsiu į (mano akimis - visiškai kvailą) klausimą „O kokia yra tavo mėgstamiausia knyga?“. Beje, Gretai už paaiškinimą, kodėl jai patinka grožinė literatūra (a reader lives a thousand lives before he dies <...>. The man who never reads lives only one), uždėjau gal kokius keturis karmos taškus. Mažiausiai keturis.
Įdomu, o yra kažkoks karmos taškų (arba pliusų, žiūrint kas kaip vadina), kuriuos galima išdalinti, limitas?
Tiesa, reik nepamiršti ir tamsiosios vasaros pusės. Pavyzdžiui, tų akimirkų, kai tikrai norėdavosi išsiskalbti savo kailį, pasidžiauti, išsidžiovinti ir būti kažkuo nauju, arba tiesiog išmesti save lauk. Nors jų buvo gal ne tiek ir daug (ir ateity, kadangi įtariu, kad mano atmintis vistiek supanašės su dabartiniais matematinių gabumų likučiais, jų atrodys esą dar mažiau).
well you've gotta have a wash but you can't clean your name
you're now called Jimmy you'll be Jimmy just the same
Hau.
Grįžkim prie vasaros, kol dar nieks nepradėjo daužyti mano vilčių dėl matematikos.
Vasarą buvo gerų dalykų.
Pavyzdžiui, kai per buriavimą miegojau maisto palapinėj ir sapnavau, kad esu Barselonoj. Seniai jau nebuvau atsikėlusi su tokia nuoširdžia šypsena.
Ar kai per Pozityvą klausiausi Sigur Ros'ų ir kitą dieną vis dar negalėjau patikėti, kad mačiau ir girdėjau juos gyvai.
Dar visi tie kartai, kai kas nors pasakydavo, kad manęs pasiilgo, arba apkabindavo.
Ir tas ankstyvas ir taip giliai į širdį įkritęs jubiliejinės stovyklos šeštadienio rytas, kai per kelis metrus nuo palapinės ėmė skambėti iš pradžių vyr. sesių, o vėliau - ir brolių vyčių dainos.
Ir visi per vasarą sutikti mieli žmonės.
Dviračiai ir namukas Baltijos soduose Klaipėdoj, kur, kaip į bliuzus, - norisi grįžti dar neišvažiavus.
O kur dar saulė, kurios poveikį matau dar ir šiandien, ir meras Vėžlys Elektrėnuose! Bei visi festivaliniai rytai.
Tik gal nuotykių buvo ne tiek daug, kiek norėtųsi. Ar jie gal buvo kitokie, dėl to?...
Nesiryžtu spręsti kuris festivalis šią vasarą buvo geriausias (o jų buvo neįprastai daug), lygiai kaip niekad neatsakinėsiu į (mano akimis - visiškai kvailą) klausimą „O kokia yra tavo mėgstamiausia knyga?“. Beje, Gretai už paaiškinimą, kodėl jai patinka grožinė literatūra (a reader lives a thousand lives before he dies <...>. The man who never reads lives only one), uždėjau gal kokius keturis karmos taškus. Mažiausiai keturis.
Įdomu, o yra kažkoks karmos taškų (arba pliusų, žiūrint kas kaip vadina), kuriuos galima išdalinti, limitas?
Tiesa, reik nepamiršti ir tamsiosios vasaros pusės. Pavyzdžiui, tų akimirkų, kai tikrai norėdavosi išsiskalbti savo kailį, pasidžiauti, išsidžiovinti ir būti kažkuo nauju, arba tiesiog išmesti save lauk. Nors jų buvo gal ne tiek ir daug (ir ateity, kadangi įtariu, kad mano atmintis vistiek supanašės su dabartiniais matematinių gabumų likučiais, jų atrodys esą dar mažiau).
well you've gotta have a wash but you can't clean your name
you're now called Jimmy you'll be Jimmy just the same
Hau.
penktadienis, gegužės 3
mano gyvenimo cukrus.
kai man pasakė: "Ai, man tai visi paukščiai yra paukštis, paukštis ir paukštis, o visi medžiai - medis, medis ir medis", savaime pagalvojau, kad gal dar ne viskas su manim prarasta. Jei už lango vaikščiojantis paukščiukas man yra ne tiesiog paukštis, o turi normalų rūšinį vardą, esu linkusi manyti, kad tai geras ženklas.
Visada labai žavėjausi tais žmonėmis, kurie sugeba paukštį atpažinti iš skrydžio ar giesmės, o tiems, kurie lašišą atpažįsta iš išvaizdos, o ne iš skonio, ir žino daugiau nei penkis medžius, uždėdavau riebų pliusą ir keletą gerų respect'o taškų. Šitam "o-tai-palapinėj-galima-miegoti-ne-tik-per-festivalius???" pasauly bent kiek platesnis gamtos pažinimas, mano akimis, yra puikus bruožas.
Apie baltą pavydą šimtus gyvūnų lengvai atpažįstantiems zoologams jau net nekalbu.
* *
Deduosi daiktus rytojui.
Va taip va, visai neplanuotai ėmė ir susišvietė savaitgalis miške, apie kurį jau seniai svajojau.
Be proto seniai ir dar labiau be proto stipriai norėjau vėl pagaliau įkelti koją į mišką, prieš tai ant pečių užsimetus kuprinę, ir bent parą negrįžti į civilizaciją.
Dar prieš penkias minutes kiurksojau ant sofos nosį įsmeigusi į etno konspektus ir maniau, kad tuoj užmigsiu. O dabar esu toje daiktų dėjimosi stadijoje, kai jautiesi super excited ir kaip mažas vaikas nekantrauji na kada na kada na kada greičiau greičiau greičiau, nors iki tol tai dar, vaje, - visa diena!
Puikiausias patvirtinimas teiginiui "Kai nori, gali viską", o į klausimą "Kodėl browsint kaip prancūziškai vadinasi karabinas, ieškoti internete kur nusipirkti vandens dezinfekavimo tablečių ir taisyti kuprinės šonines gumas yra kur kas įdomiau nei ruoštis egzaminui, rašyti bakalauro darbo teorinę dalį ar galvoti ką reikės valgyti pusryčiams?" atsakymo toli ieškoti nereikia (jei išvis reikia tai daryti).
(kas čia bus, ką veiksiu ir kur tiksliau čia tas cukrus pažadu pasakoti grįžusi)
Visada labai žavėjausi tais žmonėmis, kurie sugeba paukštį atpažinti iš skrydžio ar giesmės, o tiems, kurie lašišą atpažįsta iš išvaizdos, o ne iš skonio, ir žino daugiau nei penkis medžius, uždėdavau riebų pliusą ir keletą gerų respect'o taškų. Šitam "o-tai-palapinėj-galima-miegoti-ne-tik-per-festivalius???" pasauly bent kiek platesnis gamtos pažinimas, mano akimis, yra puikus bruožas.
Apie baltą pavydą šimtus gyvūnų lengvai atpažįstantiems zoologams jau net nekalbu.
* *
Deduosi daiktus rytojui.
Va taip va, visai neplanuotai ėmė ir susišvietė savaitgalis miške, apie kurį jau seniai svajojau.
Be proto seniai ir dar labiau be proto stipriai norėjau vėl pagaliau įkelti koją į mišką, prieš tai ant pečių užsimetus kuprinę, ir bent parą negrįžti į civilizaciją.
Dar prieš penkias minutes kiurksojau ant sofos nosį įsmeigusi į etno konspektus ir maniau, kad tuoj užmigsiu. O dabar esu toje daiktų dėjimosi stadijoje, kai jautiesi super excited ir kaip mažas vaikas nekantrauji na kada na kada na kada greičiau greičiau greičiau, nors iki tol tai dar, vaje, - visa diena!
Puikiausias patvirtinimas teiginiui "Kai nori, gali viską", o į klausimą "Kodėl browsint kaip prancūziškai vadinasi karabinas, ieškoti internete kur nusipirkti vandens dezinfekavimo tablečių ir taisyti kuprinės šonines gumas yra kur kas įdomiau nei ruoštis egzaminui, rašyti bakalauro darbo teorinę dalį ar galvoti ką reikės valgyti pusryčiams?" atsakymo toli ieškoti nereikia (jei išvis reikia tai daryti).
(kas čia bus, ką veiksiu ir kur tiksliau čia tas cukrus pažadu pasakoti grįžusi)
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)