Pasaulis nuo dviračio.Škotija vol.1

nežinau ko taip ilgai užtrukau, bet tam, kad galiausiai sėsčiau ir aprašyčiau kelionę į Škotiją, man prireikė beprotiškai daug laiko. O gal tiesiog reikėjo vienai atsidurti tarpmiestiniame autobuse, prieš tai visą savaitę gyvenus kelionės prisiminimais ir deja vu, užmiršti nepadarytų darbų kalnus ir bėgte atbėgančius deadline'us, ir pasinerti į vaikystės dainų bei atostogų prisiminimų melancholijos mišinį.

Mano mintis, pasakyta jau kažkur kelionės vidury, kad paskutinę dieną jau būsim pilnai pasiruošę kelionei dviračiais, gan tiksliai apibūdina tai, kaip buvo. Tikriausiai reikėjo, oi kaip jau seniai reikėjo, išmest save iš komforto, prie kurio taip įpratę buvom Vilniuj, kad atsibustume ir naujai pažiūrėtume į tai, kaip gyvenam, kuo ir kokiais save laikom, ir ką galvojam. Bet apie viską iš pradžių.

Kelionę planavom jau seniai. Kažkokios mintys prasidėjo dar 2015-tais, kai, su Justino pagalba, nusipirkau kalnų dviratį (vardu Sniegutis Junior, nes tiesiog Sniegutį turėjau jau iš kiek anksčiau). Justinas kantriai su manim važinėjo po Vilniaus apylinkes, kad tik nustočiau bijoti stačių šlaitų, išmokčiau lengviau užminti į kalną. Tuomet metų pradžioj nusipirkom bilietus į Škotiją, susipirkom dviračių krepšius (kudos Alpkit!), atsisiuntėm žemėlapius, ir toliau tęsėm pasiruošimą kelionei.

Planavom skristi rugpjūtį iš Vilniaus į Glazgą ir atgal. Gegužės pabaigoj sulaukiau žinutės iš WizzAir, kad nuo rugpjūčio nutraukiami skrydžiai Vilnius - Glazgas. Pasikeitėm bilietus į liepos 31 d. papildomą skrydį į Glazgą ir grįžimą iš Donkasterio. Kelionės trukmė šiek tiek pailgėjo, bet neėmėm į galvą.

Liepos 31 d. - kelionės pradžia.
Atvažiavę į Vilniaus oro uostą su CityBee sužinom, kad cargo bitutės turi grįžti į savo avilį ir negali būti paliktos beveik bet kur, kaip kitos bitutės. Tai kelionė, turėjusi palengvinti mums dviračių atgabenimą į oro uostą, virsta tour de Vilnius: CityBee į oro uostą - CityBee atgal į Šiaurės miestelį - Uber'is į oro uostą. Bet nieko, viską spėjam. Oro uoste mūsų dailiai supakuotų dviračių niekas nesveria. Neramiom širdim atiduodam juos į nestandartinį bagažą ir skrendam.
Atskridom sėkmingai. Kaip Justinas buvo pasakojęs apie nestandartinio bagažo patogumą, taip ir buvo: atskrendi, išlipi iš lėktuvo, ateini prie bagažo takelio, o ten, nors kitų bagažas dar nesisuka ratais, taviškis jau stovi ir tavęs laukia.
Nuvažiavom su taksi į hostelį, kuris pasirodė esąs (bent jau mano, pirmą kartą įkėlusios koją į Škotiją, akimis) labai britiškas, labai jaukus, labai gražus, labai fancy. Gavom raktus nuo sandėliuko, kur susirinkom dviračius. Vakare dar nuėjom pas komunistiniais plakatais pasipuošusius kiniečius pavalgyti iš metalinių indų ir miegot ėjom jau susipakavę daiktus kelionei (kiek tai įmanoma atmetus, tai, ko dar būtinai reikės ryte).

Rugpjūčio 1 d. Glasgow - Mallaig
Rytas, dušas, kava.
Susitvarkom dviračius kelionei, išsičekinam iš savo Glazgo pilies (į kurią kelionės pabaigoj dar trumpam sugrįšim, nes paliekam čia dviračių dėžę ir krepšį) ir einam į miestą. Traukinys į Mallaig tik vakare, tad naudojamės proga. Iš pradžių - į vietinę daržoių parduotuvę, o paskui į centrą, kur lankom turistinių prekių parduotuves vieną po kitos. Numatyti ir nenumatyti pirkiniai (neperšlampamos kelnės, dviratininko batų plokštelės, kompasas, leg warmer'iai...), pietūs Wetherspoon'e, Modern Art galerry (buvo neblogų instaliacijų su siūtais gyvūnais, keletas įdomių nuotraukų ir dar man patiko filmas apie seseris, kurių viena sveika, o kita turi neurological condition). Nusikalę parslenkam į hostelį, susirenkam daiktus ir dviračiais kaire (!) kelio puse nuvažiuojam į Queen station. Ten laukia ilga kelionė traukiniu į Škotijos pakraštį - miestelį Mallaig.
Dviračių įkėlimas į traukinį sukėlė šiek tiek streso (būtent tas vagonas, įsivežti dviratį būtent taip, prieš tai būtinai nuėmus visus daiktus nuo jo, pakabinti būtent šitaip, ir, žinoma, taisykles sužinai tik traukiniui atvažiavus ir viską būtina padaryti per porą minučių), 5+ valandų trukmės kelionė gan prailgo (nors aš dalį kelio miegojau, tai man buvo geriau), bet už lango, kol nebuvo dar juodai juodai sutemę, buvo labai gražu.
Vakare kelionės dienoraštį rašiau jau hostely, o ten - dušas, žuvėdros, jūros kvapas ir mintis, kad rytoj jau minsi. Ko daugiau ir norėt ;)

Rugpjūčio 2 d. Mallaig - Glean Dubh Lighe bothy
55,2 km - 820 m
Šiandien jau važiuosim. Labai laukiu. Biški neramu, nes nežinau kaip bus, koks sudėtingumas laukia ir kaip mes pasiruošę. Na, bet bus matyt. Papusryčiaujam kavinėj hostelio apačioj, nusipirkom maisto, liko susikrauti daiktus į krepšius ir off we go!
Saulėta.

Važiuoti oras buvo geras, aplinka irgi labai graži. Momentais minti sunku, bet užtat nuvažiavom iki Glenfinnan viaduko ir mačiau kaip juo pravažiuoja traukinys. Traukinys, kuris yra ne kas kitas kaip Hogvartso ekspresas! O tu gražumėli.
Į pavakarę privažiuojam bothy, kuriame sutinkam tris žmones. Du iš jų yra namelį prižiūrintys savanoriai, o trečias - iš Londono į Škotiją kelioms savaitėms atvykęs haikeris.

Vyrukai patyrę. Vakarodami prie židinio įsikalbėjom apie mūsų tolimesnį maršrutą. Pokalbio rezultatas? Perdėliojom beveik visą maršrutą. Loch Ericht gavo rimtų ne, kai kurios kitos vietos irgi (pvz.: tokios, kurias, pasirodo, įmanoma įveikti tik pėsčiom ir tai prireikia šokinėti per tarpeklius tarp akmenų).
Gal kiek baisu, kai patyrę žmonės paaiškina, kad tai, ką planavai pervažiuot dviračiu, yra neįveikiama, kad turi pakeisti praktiškai visą kelią, bet geriau tai sužinot iš anksto, o ne kur nors kalnų vidury suprasti, kad tu jau nei pirmyn, nei atgal.
Justinas vakare sakė, kad viskas gerai, kojos jau nebedreba.

nes tie demonai moka plaukti

Galvoju, ar gyvenimas yra labiau kaip linksmieji kalneliai, ar labiau kaip vaikščiojimas prie pat bedugnės. Arba tarpeklio, per kurį šokinėji nuo krašto ant krašto, bet retkarčiais vis nusprūsti žemyn, krenti, o paskui vėl kabarojiesi į viršų. Nes ten aukštai šviesiau, o į šviesą, juk ir filmuose dažnai apie tai kalba, linksta žmogaus širdis, nori ji to ar ne.

Žiūriu aukštyn iš tarpeklio gilumos ir iš tų aukštumų tikiuosi milijono dalykų -- kad vėl bus gerai. Bet kartu ir norisi rėkti iš visų jėgų. Net nelabai svarbu ką, svarbiausia - išlieti tą visą viduje susikaupusią sumaištį, kartu tikintis, kad riksmas pažadins sielą ir padės vėl grįžti į teisingą taką.
Kopiant viršun lyg akmenys iš dangaus ant galvos krenta tie "Ne", kuriuos ištari ne tu, o tau.
Norisi išrėkti visą vidų, kuris, rodos, toks tuščias. Bet tik dėl tamsos atrodo, kad ten nieko nėra. O iš tiesų visko pilna. Jausmai, emocijos bei mintys klojasi vieni ant kitų, vieni kitus užgožia, vieni kitus aplenkia ir keičiasi vietomis, asocijuojasi ne(be)suprantama tvarka ir, kaip tyčia, išlenda į paviršių tada, kai nei jų tikiesi, nei jų nori.

ir kartais, po tų smūgių, taip norėtųsi pasakyt, kad viskas, nebegaliu.
Bet baisiausia, kad galiu. Nors gal ir ne baisiausia, gal iš tiesų reiktų tuo džiaugtis (ir džiaugiuosi, kai šviesu būna).

Retkarčiais, rodos, džiaugsmas netelpa širdy, o gal plaučiuose, ir jaučiuosi kaip Ronja Plėšikų girioje pavasarį. Nors vis dar noriu kažkur pabėgti. Čia gerai, bet kai miesto gatvėse nebeišeina pasiklysti ir atsidurti ten, kur dar niekad nebuvai, kai jau atpažįsti praeivių veidus, kai žinai, ką veikia tie, su kuriais niekad nekalbėjai ir kurių net vardų girdėjęs nesi, kai net negalvodamas žinai, kur gali sutikti vieną ar kitą žmogų, kokiuose renginiuose jie lankosi ir kokiais autobusais važinėja, kai darbe darai keisą, o tuo metu mintyse klaidžioji kelionės po Maltą atsiminimuose ar kuri laužus per lietų prie Kauno marių, tuomet jau metas keisti miestą.
Keisti tam, kad, susipažindamas su nauju miestu, galėtum pažinti save. Kad vaikščiodamas niekad nelankytomis gatvėmis galėtum kurti asociacijas su seniau aplankytais miestais, kad džiaugtumeisi radęs shortcut'ą ar dar kartą sėkmingai nuėjęs į tašką B per daug nesukdamas ratų, kad matytum niekad nematytus veidus ir svarstytum ką reiškia nuolat gyventi čia ir ar tai kada nors sužinosi, kad važiuodamas autobusu negalėtum nuleisti akių nuo vaizdo pro langą. Kad galėtum kurti utopines idėjas apie naujojo miesto kasdienį gyvenimą. Nueit į muziejų ir leisti ten valandas. Kas savaitę atrasti vis po naują mėgstamiausią vietą.
Ir kad retkarčiais pasiilgtum to, ką jau pažįsti (ir to jausmo, kai viską pažįsti ir viską žinai).

O kol kas mėginu nusikratyti rutinos, suspėti gyventi miesto voverės gyvenimą (nes viskas sukasi ratu, kad ir kaip norėčiau būti labiau vilku nei vovere), neįkyrėti ir suvokti save (nes jau vėl imu nebesuprasti nei kas aš, nei kodėl).

Būtų gerai taip kur išeiti į tuščią šviesų mišką, eiti basomis per spyglius ir neskubėti.

Agadez

Gana ilgai ieškojau šito įrašo.

Gavosi taip, kad paskutiniu metu (tik nežinau nuo kada pradėti skaičiuoti to paskutinio meto pradžią) mintys lyg užprogramuotos sukasi viena panašia kryptimi - kad reikia būti nuoširdžiam, padėti kitiems, žiūrėti į pasaulį atviromis akimis ir mėgautis kiekviena akimirka.
Nebemeluoju sau. Kai kurių dalykų vis dar nedrįstu pri(si)pažinti. Bet labai noriu gyventi taip, kad tie gražūs ir neįtikėtinai skambantys žodžiai, kuriuos tais maloniais retkarčiais apie save išgirstu, taptų tiesa (ar bent labiau tiesa nei man dabar atrodo, kad jie yra).
Ir aš bandau, tik nelabai žinau kaip man sekasi. Labai bandau. Kartais pamirštu, kad bandau. Kartais prisimenu.

Ir dar labai daug visko nežinau. Ir dar labai daug viskuo niekaip neatsistebiu.
Ypač gera niekaip neatsistebėti tomis "omg it's really happening!" akimirkomis. Kartais neina atsistebėti ir tais juodais siaubingais dalykais, kurių geriau nebūtų, bet jie yra. O kad jau taip, tai gal ir tebūnie, jie duoda gyvenimui aštraus prieskonio ir suveikia kaip geras šaltas dušas (arba triskart stipriau nei Zaraso ežero vanduo antrą Juodaragio dieną).


Į dykumą.

Hemulis pasislinko arčiau ugnies, pečius apsigaubęs miegmaišiu, jis buvo sušalęs ir apsimiegojęs, bet tvirtai pasiryžęs būti džiugus.
- Laukinis gyvenimas! - pasakė jis.