mano gyvenimo cukrus.

kai man pasakė: "Ai, man tai visi paukščiai yra paukštis, paukštis ir paukštis, o visi medžiai - medis, medis ir medis", savaime pagalvojau, kad gal dar ne viskas su manim prarasta. Jei už lango vaikščiojantis paukščiukas man yra ne tiesiog paukštis, o turi normalų rūšinį vardą, esu linkusi manyti, kad tai geras ženklas.
Visada labai žavėjausi tais žmonėmis, kurie sugeba paukštį atpažinti iš skrydžio ar giesmės, o tiems, kurie lašišą atpažįsta iš išvaizdos, o ne iš skonio, ir žino daugiau nei penkis medžius, uždėdavau riebų pliusą ir keletą gerų respect'o taškų. Šitam "o-tai-palapinėj-galima-miegoti-ne-tik-per-festivalius???" pasauly bent kiek platesnis gamtos pažinimas, mano akimis, yra puikus bruožas.
Apie baltą pavydą šimtus gyvūnų lengvai atpažįstantiems zoologams jau net nekalbu.

* *
Deduosi daiktus rytojui.
Va taip va, visai neplanuotai ėmė ir susišvietė savaitgalis miške, apie kurį jau seniai svajojau.
Be proto seniai ir dar labiau be proto stipriai norėjau vėl pagaliau įkelti koją į mišką, prieš tai ant pečių užsimetus kuprinę, ir bent parą negrįžti į civilizaciją.
Dar prieš penkias minutes kiurksojau ant sofos nosį įsmeigusi į etno konspektus ir maniau, kad tuoj užmigsiu. O dabar esu toje daiktų dėjimosi stadijoje, kai jautiesi super excited ir kaip mažas vaikas nekantrauji na kada na kada na kada greičiau greičiau greičiau, nors iki tol tai dar, vaje, - visa diena!

Puikiausias patvirtinimas teiginiui "Kai nori, gali viską", o į klausimą "Kodėl browsint kaip prancūziškai vadinasi karabinas, ieškoti internete kur nusipirkti vandens dezinfekavimo tablečių ir taisyti kuprinės šonines gumas yra kur kas įdomiau nei ruoštis egzaminui, rašyti bakalauro darbo teorinę dalį ar galvoti ką reikės valgyti pusryčiams?" atsakymo toli ieškoti nereikia (jei išvis reikia tai daryti).

(kas čia bus, ką veiksiu ir kur tiksliau čia tas cukrus pažadu pasakoti grįžusi)

Kada grįžta gyvenimo džiaugsmas?

- kai per dieną ateina pavasaris
- kai ryte žmonės važiuoja į darbus, o tu - namo, ir ne iš tūso, o iš MKIC'o
- kai sėkmingai atidarai riedučių sezoną
- kai ramia širdim išlydi draugą/ę į didžiausią jo/s gyvenimo kelionę ir tiki, kad viskas bus gerai
- kai suraukus nosį pažiūri į komplikuotą darbų sąrašą su nenumaldomai artėjančiais deadline'ais ir užtikrintai sakai sau: "nieko nežinau, įveiksiu!"
- kai...
(pratęsiu kitąkart. O kol kas - jums gero ryto, man - "labanakt!")

per naktį ištaisyti sapnus

Kai jau buvau nutarusi, kad viskas, atėjo metas skaitykloje gyventi dažniau ir ilgiau nei namuose, paskelbė apie jos uždarymą (aišku, laikiną, bet kol vėl atidarys, įtariu, galiu jau ir LSP nebeturėt). MKICe, girdėjau, studentai jau netelpa. Smagu, ką jau čia ir bepasakysi.

(trois, douze, merde! ką tik šaukė ausinėse jūtubo įrašas iš puikiausio pernai metų filmo. Trečias citatos žodis paskutiniu metu darosi vis aktualesnis. Visomis kalbomis, kiek tik kas aplinkui išmano.)

Galvoje sukasi visokios iš nežinia kur atėjusios ir kur einančios mintys, kartais net nusistebiu, kad jos tokios apskritai mano galvoj gali suktis. Bet pliusas - sapnai įdomesni. Anksčiau nesapnuodavau nei plaukiojančių žuvų nukapotom galvom, nei apie kojas kaip gyvatės/žmonės ar net nežinau kas besiraizgančių nepadarytų darbų, nepriimtų sprendimų, neaplankytų renginių, neištartų žodžių, nei visiškai neracionalaus džiaugsmo matant kaip dygsta žolė oliziukuose, nei kitų nenormalių vaizdų. Aišku, anksčiau neturėjau ir veiklos pilno kalendoriaus (kaip šiandien juokavom - jei norėtume nuvažiuot į Minską, laiko turėtume - penkiolika minučių šiandien, pusvalandį rytoj, dvi valandas sekmadienį ir taip toliau..).

jei sparnai - tai iš žemės,
jei ranka - tai tuščia,
nes kitaip bus sunku išsigelbėt iš čia.