where do I sign?

"Nesileiskite užgesinami, nes jūs nežinote, kam esate šviesa".
Čia šiaip. Perskaičiau, patiko, persirašiau.

Kartais man atrodo, kad esu visiškai ne working class material. Ir, kad ir kokia egoiste save laikyčiau, esminiais momentais man to egoizmo pritrūksta, persimetu į visišką altruizmą ir savus interesus numetu visiškai į šalį. Taip toli, kad apskritai sugebu pamiršti juos esant.
Nors yra ir šviesioji viso to pusė - tai, kad labai aiškiai suvokiu šitą faktą, rodo, jog dar ne viskas su manim prarasta. Be to, joks sprendimas dar nepriimtas, joks neatšaukiamas žingsnis dar nepadarytas, niekas dar nei prarasta, nei atrasta. Tik kažkur dingo visas mano dabartizmas (negi senstu?) ir jau nebe pirmą dieną bendradarbė rūpinasi kur dingo mano nuotaika ir kas man atsitiko. Šypsotis vis dar moku, bet rytais sunku. Ne keltis (keltis visai ok). Veikti. Apskritai imtis kažkokios veiklos.
Kaip prieš keletą savaičių (ar daug seniau?) girdėjau per radiją, "bejėgiškumas yra, kai tu ryte prabundi ir nenori, negali, neturi dėl ko keltis". Liūdna mintis, bet taikli. Man netinka, nes vis dar randu priežasčių atsikelti, bet kartais labai norėtųsi atsibudus paprasčiausiai žiūrėti kažkur priešais save, nieko negalvoti (gal tiesiog mėgautis dar prisimenamo sapno likučiais ar purtyti iš galvos užsilikusį bjaurų sapną) ir paskui išeiti į lauką pasivaikščioti. Būti lauke, turėti laiko, žiūrėti į žmones ir pravažiuojančius autobusus, pamatyti medžiu laipiojančią voverę (ir akimirką pagauti jos žvilgsnį. Baisiai įdomus jausmas), spėlioti paukščiukų rūšis, gal nusipirkti kavos arba atrasti kokį naują takelį, paprasčiausiai būti ir paskui grįžti namo.

O kartais noriu kažko visiškai priešingo.

Nors kitą savaitę jau gruodis, bet:
ruduo,
kas be ko,
daro savo.

Beskaitydama naujausią (nors jau truputį ir pasenusį) mindgasmic esė pagalvojau - iš tiesų, kas būtų, jei kokioj Amerikoj (ar ir toj pačioj Europoj, kam čia toli žvalgytis) teroristai imtų ir sugriautų jei ne visus, tai bent didžiąją dalį mobiliojo ryšio bokštų?

arba sapnuoti Vilnių draudžiama

Man regis, galėčiau be sustojimo taip vaikščioti po geltonais šviestuvais apšviestas vakarinio rudeniško Vilniaus gatves. Ir jei kada sakiau, kad Vilnius - gražus miestas, tai ir dabar tą patį pasakyčiau. Tik labiau užtikrintai. Taip užtikrintai, lyg žodžių tarimo akimirką aš pati būčiau tas miestas.

Lygtais Sabaliauskaitė vienoj iš savo viešų paskaitų sakė: "Mirtis susieja žmogų su miestu. Kuo daugiau žmogus praranda mieste, tuo jis jam artimesnis." Nežinau, ką Vilniuje praradau aš (o gal labiau nenoriu šią akirmirką galvoti apie praradimus, paklydimus ir klaidas), bet atradau čia tikrai daug. Dar prieš gerus dešimt metų kreivom šleivom raidėm, bet didelėm ir džiaugsmo kupinom akim rašydavau įspūdžius iš žieminių atostogų Vilniuje. Jau tada, pirmą kartą čia apsilankiusi, supratau, kad radau savo svajonių miestą. Ir visus metus svajodavau vėl į jį nuvažiuoti. Patikdavo man ir kitur, bet niekur taip, kaip Vilniuj.

Bet niekad nenorėjau būti gimusi ir visada gyvenusi Vilniuje. Man pernelyg patinka čia būti atvykėle ir kasdien vis atrasti kažką naujo, kažką nematyto. Kažko nežinoti, kažkur nebūti buvus. Kažką matyti pirmą kartą ar, būnant naujoje vietoje, pažvelgti pro langą ir nesuprasti, kas per vieta už jo. Mintyse turėti Vilniaus žemėlapį ir kartais, sau pačiai netikėtai, atrasti naują kelią ir taip sujungti žemėlapio detales.
Turėti kur grįžti, kai retkarčiais užsinori pabėgti iš Vilniaus ir visko, kas yra jame.

Pusę karalystės už kiek gilesnį Vilniaus architektūros pažinimą.
Pusę šachystės už galimybę išgirsti istorijas, kurias savo sienose sugėrė Vilniaus pastatai.
Atiduočiau.

paskutinis mėnesio penktadienis bibliotekose yra švaros diena.

Kažkur, tarp kitų niekad taip ir nepublikuotų (kurie turbūt niekad ir neišvys platesnio pasaulio nei blogger'io dashboard'as) juodraščių, slepiasi post'as apie vasarą. Praktiškai visa šios vasaros statistika (be kelių magiškų skaičių). Bet statistika yra banalu, aš banalybių nemėgstu ir apskritai mano matematika paskutiniais metais yra virtusi nukaršusia sene, kuri gali pasidžiaugti nebent tuo, kad dar moka skaityti skaičius ir parduotuvėj ką nors skaičiuodama nesusiraukia iš įtampos. Galėčiau net apraudoti savo matematikos žinias, bet tuomet tai reikš visišką vilties netekimą ir jos palaidojimą, o šita perspektyva manęs visai nevilioja. Jei kažkada kažką mokėjau ir sugebėjau, tai, turiu vilties, sugebėsiu ir vėl išmokti.
Grįžkim prie vasaros, kol dar nieks nepradėjo daužyti mano vilčių dėl matematikos.

Vasarą buvo gerų dalykų.
Pavyzdžiui, kai per buriavimą miegojau maisto palapinėj ir sapnavau, kad esu Barselonoj. Seniai jau nebuvau atsikėlusi su tokia nuoširdžia šypsena.
Ar kai per Pozityvą klausiausi Sigur Ros'ų ir kitą dieną vis dar negalėjau patikėti, kad mačiau ir girdėjau juos gyvai.
Dar visi tie kartai, kai kas nors pasakydavo, kad manęs pasiilgo, arba apkabindavo.
Ir tas ankstyvas ir taip giliai į širdį įkritęs jubiliejinės stovyklos šeštadienio rytas, kai per kelis metrus nuo palapinės ėmė skambėti iš pradžių vyr. sesių, o vėliau - ir brolių vyčių dainos.
Ir visi per vasarą sutikti mieli žmonės.
Dviračiai ir namukas Baltijos soduose Klaipėdoj, kur, kaip į bliuzus, - norisi grįžti dar neišvažiavus.
O kur dar saulė, kurios poveikį matau dar ir šiandien, ir meras Vėžlys Elektrėnuose! Bei visi festivaliniai rytai.

Tik gal nuotykių buvo ne tiek daug, kiek norėtųsi. Ar jie gal buvo kitokie, dėl to?...
Nesiryžtu spręsti kuris festivalis šią vasarą buvo geriausias (o jų buvo neįprastai daug), lygiai kaip niekad neatsakinėsiu į (mano akimis - visiškai kvailą) klausimą „O kokia yra tavo mėgstamiausia knyga?“. Beje, Gretai už paaiškinimą, kodėl jai patinka grožinė literatūra (a reader lives a thousand lives before he dies <...>. The man who never reads lives only one), uždėjau gal kokius keturis karmos taškus. Mažiausiai keturis.
Įdomu, o yra kažkoks karmos taškų (arba pliusų, žiūrint kas kaip vadina), kuriuos galima išdalinti, limitas?

Tiesa, reik nepamiršti ir tamsiosios vasaros pusės. Pavyzdžiui, tų akimirkų, kai tikrai norėdavosi išsiskalbti savo kailį, pasidžiauti, išsidžiovinti ir būti kažkuo nauju, arba tiesiog išmesti save lauk. Nors jų buvo gal ne tiek ir daug (ir ateity, kadangi  įtariu, kad mano atmintis vistiek supanašės su dabartiniais matematinių gabumų likučiais, jų atrodys esą dar mažiau).

well you've gotta have a wash but you can't clean your name
you're now called Jimmy you'll be Jimmy just the same

Hau.