Tallinn.

Prisiminiau šiandien Taliną, kuriame buvau, rodos, taip seniai. Praeitą pavasarį.

Visąlaik būdama jame galvojau kaip labai šitas miestas patinka mano vyriausiai sesei. Ir bebūdama supratau kaip labai jis patinka ir man. Tos mažos viduramžiais kvepiančios akmeninės gatvelės, begalinio jūros artumo jausmas, prabangiausias kabakas (o gal labiau restoranas, nors tikriausiai šiek tiek abu, pirmas dėl žodžio gražumo, antras dėl tikslumo) visame Taline, į kurį dar sykį mielai sugrįžčiau išgerti to beprotiškai skanaus alaus iš molinių rankų darbo bokalų, be galo aukštas bažnyčios bokštas su daug suktų laiptelių ir nuostabiu vaizdu viršuje, ...

Norėčiau atgal.

Grikiai.

Vaikystėje labai nemėgdavau perrinkinėti grikių. Manydavau, kad tai niekam nereikalingas, ilgas ir nykus darbas. Tiesa, kartais grikių rinkimas būdavo visai smagus, ypač kai krūva artėdavo prie pabaigos, arba kai imdavau įsivaizduoti, kad blogi grikiai bei įvairūs kiti grūdai, kurių kartais atsirasdavo perrinkinėjamų kruopų kalne, yra kažkas kito, visai ne grikiai ir visai ne grūdai.
Pačiu piršto galiuku paliesdavau blogą grikį ir labai atidžiai slinkdavau jį per stalą link blogų grikių krūvelės. Tada lygiai taip pat pasielgdavau su kitu. Ir taip didysis kalnas po truputį imdavo mažėti, o vietoje jo atsirasdavo du kiti maži grikių kalneliai.


Šiandien grikių perrinkinėjimas man padeda sudėlioti į vietą mintis. Lyg tvarkyčiau ne tik kruopas, bet ir visa tai, kas sukasi mano galvoje.
Susitvarkiau kambarį. Susitvarkiau stalą. Perrinkau grikius. Susitvarkiau mintis.

Vargu, ar sudėliojau jas į eilę, pagal kažkokią logišką seką, tvarką ar dar kažką, kas galėtų jas kaip nors apibūdinti ir/ar klasifikuoti. Greičiau išpainiojau kažkokį ilgai besipynusį mazgą.

Tikriausiai galima palyginti mintis su grikiais? Sakyti "mano mintys - kaip grikiai".
Juk taip gražiai skamba.

Ryt 11/11/11.

Vakar bariuke toks berniukas, ant kurio maikės buvo vertikaliai išdėlioti geltonas, žalias, raudonas (na, ir mėlynas, bet jis ne toks aktualus) stačiakampiai, grojo gitara ir dainavo angliškas dainas, o aš klausiausi ir mąsčiau apie tai, kaip pasiilgau naktinio sniego Vilniuje ir to garso, kai jis girgždi po kojomis.

Paskui ėjau namo galvodama kaip nesmagu yra netekti sugebėjimo pasiklysti mieste. Kai suki į bet kurią gatvę, tuomet dar į kitą, dar į kitą, o vistiek žinai kur esi.




o šiaip tai eternal procrastination.