Atsakymas į kolegės muškietininkės post'ą.

Visą savo mielą neilgą gyvenimą nemėgau užuolaidų, neturėjau jų ir, matyt, todėl niekad neužtraukdavau. Man patikdavo langai tokie, kokie jie yra; man patikdavo vaizdas už jų; man patikdavo iš lauko krentanti šviesa. O jei kas ir žiūrėdavo į mane iš gatvės, tai man nuo to būdavo nei šilta, nei šalta.

Šiandien vaikščiodama gatvėmis vis dar nudžiungu pamačiusi užuolaidų neuždengtą langą, pro kurį galima labai labai trumpam užmesti akį į kieno nors gyvenimą, o paskui tyliai galvoti kaip ten Kažkam gyvenasi, kuo tas Kažkas užsiima, su kuo gyvena, kaip leidžia laiką ir kur vaikšto, kai nebūna namuose. Tiek visko įdomaus pamatyt galima. Ir paskui prigalvot, sukurt įsivaizduojamą gyvenimą ir niekad taip ir nesužinoti, ar pataikei, ar ne.


O šiandien užuolaidas turiu ir vakarais užtraukiu. Tiesiog šiaip, dėl ritualo.
Nes kas gi ten žiūrės į penkto aukšto langus?

Trys laike išsimėčiusios dienos, o gal naktys.

Aną vakarą debesys taip žemai, kad, atrodo, užliptum ant kokio dvylikaaukščio ar, jei pasisektų rast, - šešiolikaaukščio, ir lengvai galėtum juos ranka paliest. Tas jų žemumas truputį priminė Prancūzijos pietus, kai jie irgi buvo taip žemai, kad kartais net imdavo atrodyti labai grėsmingai, lyg lenktųsi kas prie tavęs taip iš aukštai aukštai norėdamas pagauti, sučiupti ir pakelt nuo žemės.


Kartais vėlai vėlai einant miegoti, kai kitą dieną turi keltis labai anksti, būna vienas labai didelis blogumas: negali užmigti, nes kankina mintis, kad vos tik užmigsi, tuoj suskambės žadintuvas. Ne iš tiesų tuojau pat, bet taip tikrai atrodys.
Paskui kartais ryte būna didelis didelis keistumas, nes atsikeli lengvai ir visai neatrodo, kad trumpai miegojai.


Kitos dienos vakare ėjau link stotelės ir galvojau, ar būna kas gražiau už naktinį pavasarėjantį Vilnių, kai dangus  toks giedras ir žvaigždėtas (dėl to naktimis vis dar šalta), kai nuo sniego išlaisvintose pievelėse reikia iš naujo praminti takelius, kai miesto šviesos iš tolo kviečia prieiti artyn, ir tu eini, pavasariškais sportbačiais žingsniuoji per vis dar truputį šaltą žolę ir su šypsena lauki, kol dieną vėl galėsi pasišildyti toje vis dar labai nedrąsioje ankstyvo pavasario saulutėje.

Ir tokiais vakarais aš kaip niekad laukiu stebuklo.

Prisispaudusi prie lango stiklo žiūrėjau į tolumoje už Impuls'o šaudomus trispalvės spalvų fejerverkus, po dieninio šešioliktųjų Pūčkorių pasivaikščiojimo truputį norėjau miego, pro kitą langą mačiau Vilniaus televizijos bokštą ir galvojau, jog nemačiau jo kalėdinio šiemet, bet čia nieko tokio, mačiau daug visokių kitokių dalykų.

Kitądien virtuvėje kūriau šedevrus ir nežinojau, ar jie išliks tokiais ir rytoj. Bekepdama blynus galvojau kokie skirtingi ir kitokie šiandien atrodo vaikystėje patirti dalykai - skaitytos knygos, kuriose šiandien įžvelgi ir pastebi visai kitus dalykus ir jos visai nebėra tokios vaikiškos kaip buvo, klausytos dainos, kurios nebeatrodo tokios, kokios atrodė tada, ir turi naują prasmę, matyti filmai, kuriuose irgi matai nebe tai, ką anksčiau, aplankytos vietos, į kurias norėtųsi grįžti dar kartą ir pažvelgti į jas kitomis akimis.
Ir, po galais, kaip yra puiku galėti iš naujo perskaityti tas knygas, atrasti senas dainas youtube ir grįžti į tas senas vietas, kurios, jei dar yra, tai tikrai atrodo kitaip, nes visa tai būna vėl nauja.


Tai įvyko prieš tūkstantį metų,
maždaug praeitą vasarą
Nuo to laiko mane tarsi sakmę
kažkas tyliai paseka

Būtent šitaip.
Dar, greta filmų ir dainų, greta knygų ir vietų, yra oras.
Oras, kuris, nori to ar nenori, vistiek primena tas beprotiškas ir švelniai pamišusias vasaras, kai būdavo labai gerai. Arba žiemas, arba rudenius, arba pavasarius.

Ir paskui pagalvoji kiek dar atsiras tų knygų, tų filmų, tų orų, tų žiemų, tų pavasarių, ir vėl keliesi rytais su šypsena.