swordfishtrombones ir gal jokių kitų ilgų žodžių

Buto durys jau papuoštos Kalėdoms. Ant jų, po metų pertraukos, kabo Lolos dovanota eglutė ir, tikiuosi, džiugina kaimynų akį. Mano tylų kolekcija auga lėčiau nei kitas sąrašas, o ant naujojo dviejų metų kalendoriaus puikuojasi kirčiuota a. Svarstau ar kada nors parašysiu knygą ir retkarčiais, dažniausiai - vakarais, kai žvilgsnio neblaško gal jau dvi savaites nematyta saulė, sniegas ir spalvoti vaizdai, pagaunu save esančią per žingsnį nuo supratimo kažko labai labai svarbaus, jau beveik užčiuopto, bet taip ir nepagauto. Ir vis nepagaunu. Ir vis nesuprantu.

Aplinkiniai žmonės vėl suintensyvino "O ką veiksi paskui?" klausimų ataką. Reikia paruošti atsakymų.

Le temps n'a pas venu qu'on se repose

Tie patys filmai.
Tos pačios salės.
Skirtingi žmonės.
Skirtingi seansai.
Tas pats juokas tose pačiose vietose.
Tie patys pavadinimai.
Tas pats kelias.
Ta pati valanda.
Tie patys žmonės.


Ir čia tobulai tinka:

pavadink.

šiandien labai ryškiai pastebėjau du dalykus: kad gyvenu mieste ir kad įvykiai turi dėsningumą kartotis kas mėnesį.

Pirmąjį pastebėjimą labai lengvai patvirtina tokie paprasti įvykiai ir dalykai kaip: kiekvieną rytą ir vakarą (ir dar porą kartų dienoj) naudojamas viešasis transportas, praktiškai visur randamas bevielis internetas, mašinų spūstys, maisto prekių parduotuvės ir prekybcentriai ant kiekvieno kampo, skubantys lekiantys bėgantys besigrūdantys žmonės, tik dirbtinės karvės, balandžiai, kuosos, kovai ir varnos kaip vieninteliai paukščių atstovai, dažniausiai negražūs daugiaaukščiai namai, ...

Pasiilgstu tų paprastų gulinėjimų ant žolės (o ne ant žemės prie Prezidentūros, žole padengtos taip pat tankiai kaip plinkančio senio galva), plataus horizonto, kurio nedrasko jokie dangoraižiai (nors jie man patinka, bet kartais tiesiog labai netinka), atstumų, kuriuos viens du nepavargdama galiu nueiti, neskubėjimo ir tos vakaro tylos, kai atidarius langą girdėti pravažiuojantis traukinys.

Laimei, miestai dar man asocijuojasi su siauromis senamiesčio gatvelėmis, kiemais, į kuriuos nepatingėjęs užsukti gali atrasti tai, ko tikrai nesitikėjai, kultūra (parodomis, koncertais ir spektakliais) kur bepasisuksi, gatvės muzikantais, plačiomis atradimų galimybėmis, kino festivaliais. Ir apskritai miestai yra labai geras darinys. Kartais pernelyg gerai apie save galvojantis ir skubantis, bet geras.


Antrąjį pastebėjimą įrodyti kiek sunkiau. Kasmėnesinis dėsningumas yra gudrus - jei tik sugalvoji kokį dalyką, kuris tiktų kaip įrodymas, jis iškart tampa netinkamu, nes vyksta ne lygiai kas mėnesį, o kaip nors kitaip. Kas trisdešimt dienų kaip vilniečio kortelė, kas porą savaičių, kas keletą mėnesių, bet jokiu būdu ne kas mėnesį. Ir vistiek aš lieku prie minties, kad šitas dėsningumas yra teisingas. Tereikia truputį plačiau pažvelgti į pačią mėnesio sąvoką, ir viskas susidėlioja į savo vietas.


O kadangi pradėjau apie miestus, tai pabaigai - man pati gražiausia citata iš Literatų gatvės:
bijau, nes galvoju, kad didelio miesto lapė gudresnė už mažo miestelio moterį.
pamiršau kas toji rašytoja, kuri taip parašė.