Le temps n'a pas venu qu'on se repose

Tie patys filmai.
Tos pačios salės.
Skirtingi žmonės.
Skirtingi seansai.
Tas pats juokas tose pačiose vietose.
Tie patys pavadinimai.
Tas pats kelias.
Ta pati valanda.
Tie patys žmonės.


Ir čia tobulai tinka:

pavadink.

šiandien labai ryškiai pastebėjau du dalykus: kad gyvenu mieste ir kad įvykiai turi dėsningumą kartotis kas mėnesį.

Pirmąjį pastebėjimą labai lengvai patvirtina tokie paprasti įvykiai ir dalykai kaip: kiekvieną rytą ir vakarą (ir dar porą kartų dienoj) naudojamas viešasis transportas, praktiškai visur randamas bevielis internetas, mašinų spūstys, maisto prekių parduotuvės ir prekybcentriai ant kiekvieno kampo, skubantys lekiantys bėgantys besigrūdantys žmonės, tik dirbtinės karvės, balandžiai, kuosos, kovai ir varnos kaip vieninteliai paukščių atstovai, dažniausiai negražūs daugiaaukščiai namai, ...

Pasiilgstu tų paprastų gulinėjimų ant žolės (o ne ant žemės prie Prezidentūros, žole padengtos taip pat tankiai kaip plinkančio senio galva), plataus horizonto, kurio nedrasko jokie dangoraižiai (nors jie man patinka, bet kartais tiesiog labai netinka), atstumų, kuriuos viens du nepavargdama galiu nueiti, neskubėjimo ir tos vakaro tylos, kai atidarius langą girdėti pravažiuojantis traukinys.

Laimei, miestai dar man asocijuojasi su siauromis senamiesčio gatvelėmis, kiemais, į kuriuos nepatingėjęs užsukti gali atrasti tai, ko tikrai nesitikėjai, kultūra (parodomis, koncertais ir spektakliais) kur bepasisuksi, gatvės muzikantais, plačiomis atradimų galimybėmis, kino festivaliais. Ir apskritai miestai yra labai geras darinys. Kartais pernelyg gerai apie save galvojantis ir skubantis, bet geras.


Antrąjį pastebėjimą įrodyti kiek sunkiau. Kasmėnesinis dėsningumas yra gudrus - jei tik sugalvoji kokį dalyką, kuris tiktų kaip įrodymas, jis iškart tampa netinkamu, nes vyksta ne lygiai kas mėnesį, o kaip nors kitaip. Kas trisdešimt dienų kaip vilniečio kortelė, kas porą savaičių, kas keletą mėnesių, bet jokiu būdu ne kas mėnesį. Ir vistiek aš lieku prie minties, kad šitas dėsningumas yra teisingas. Tereikia truputį plačiau pažvelgti į pačią mėnesio sąvoką, ir viskas susidėlioja į savo vietas.


O kadangi pradėjau apie miestus, tai pabaigai - man pati gražiausia citata iš Literatų gatvės:
bijau, nes galvoju, kad didelio miesto lapė gudresnė už mažo miestelio moterį.
pamiršau kas toji rašytoja, kuri taip parašė.

Melskimės rudeniui, kad nepaklystume.

Kažkurią dieną supratau, kad ruduo, kad ir kaip aš tai kartais mėginčiau neigti, man be proto patinka. Dėl savo grožio, dėl po truputį vėstančio oro, dėl gražių megztinių, dėl fresh start, dėl naujų sezonų, dėl kaštonų nuo blogos akies ir to garso, kai krisdami nuo medžio jie trenkiasi į grindinį ir išsilukštena, dėl gražių mėnesių pavadinimų.
Ir dėl rudeniškų susimąstymų.

Kartais tiems susimąstymams nereikia jokių ypatingų sąlygų - užtenka tik vėlai vakare užtikti kur centre netikėtai puikiai grojančius gatvės muzikantus, ilgą kelią važiuoti autobusu tamsoje, atrasti dar negirdėtos toli toli nunešančios muzikos, išvysti ką nors gražaus, sapnuoti, būti induose ir manyti, kad už lango žiema, pastebėti naują keistą graffitį ar tiesiog užrašą ant sienos, perskaityti įkvepiantį esė, tobulai praleisti rytą (arba savaitgalį)..

Dar ruduo pažadina snausti pradėjusi norą eiti į teatrą, koncertų ilgesį, kurį buvo užslopinę festivaliai, ilgus pasivaikščiojimus ir atradimo džiaugsmą (kitokį, nei tas lengvabūdiškas vasariškasis).


Tik, iš tiesų, - atrandant reikia nepaklysti ir nenuklysti, o su šiandieninėmis galimybėmis tai taip lengva. Nors kartais verta padaryti ir taip. Kaip šiandien girdėjau su vokišku akcentu sakant: Everyone does eventually... you just never know when or where.