Niekada Vilnius?

Dar penkiolika minučių.
Trečios klasės traukinys, stojantis (vidutiniškai) kas septynias minutes, ima užknist. Nes per dieną bevažiuodama perskaičiau knygą, bent pusę jos - šiame traukinyje.

Traukinyje, kuris, regis, tikrai važiuos amžinai. Niekad neprivažiuos Vilniaus. Kuriam po kiekvieno sustojimo bus dar viena stotelė, vis kita, bet ta stotelė niekada nebus Vilnius. Niekada nebus.
Traukinyje, kuriame, it prastai pastatytame siaubo filme, trūkinės elektra, kuris vis važiuos ir važiuos. Pilnas nežinomų ir nepažįstamų žmonių.
Traukinyje, kuriuo važiuojant pro langą sykį pasimatys kitas traukinys. Blykt blykt, virš jo blyksės žibintas. Truputis negarsaus triukšmo, ir neliks nieko - nei kito traukinio, nei žibinto. Blykt blykt. Liks tik savojo traukinio dundėjimas. Ne visada ritmingas, bet nesibaigiantis.

Tuk tuk. Važiuoja be galo. Namai greta geležinkelio, sniegas tarp bėgių, stotis po stoties.

Niekada Vilnius?

fff-kva.

Negerai yra vietoj naujų kelnių nusipirkti knygų. Nors, kita vertus, smagu. O, be to, kad kam nors būtų pavykę knygyne nusipirkti kelnes, dar negirdėjau.
Hm, arba žmonės ten jų neperka, arba perka, bet niekam nepasakoja, todėl kiti to nesužino. Pati irgi niekad nebandžiau. (jei kas bandėt, papasakokit, labai įdomu kaip sekėsi)


Vakar suradau dar vieną tylą į savo kolekciją. Kada nors apie šitą kolekciją papasakosiu išsamiau, bet dar ne dabar. Dar reikia ją palaikyti paslaptyje ir tamsoje, kad įgautų vertę, susisteminti, leisti apsigludinti ir apkristi dulkėmis.
Tada, kokį tykų ir jaukų vakarą, tokį, kai ore tvyrote tvyro fantastika, fantazija ir fantasmagorija, surasiu kolekciją pamirštame ir pridulkėjusiame kampe, nubrauksiu dulkes ir sumanysiu kam nors parodyti. Parodysiu ją ir papasakosiu ne tik apie kolekcijos eksponatus, bet ir apie jos pačios atsiradimą.


Kvakvariumo kronikos:
(jei čia būtų lapas popieriaus, galėčiau pavadinti jį juoduoju puslapiu. )
Dvi savižudės - kamikadzės, viena - plytelių klojėja, trečia - priešiškų dantų auka.
Liudininkai apklausiami. Pagal liudininkų apsaugos programą jiems suteikta visapusė apsauga, bet uždrausta išvykti, nusižudyti, pasišalinti iš įvykio vietos ir kitaip trukdyti tyrimui.
Ką nors žinančius apie šiuos tragiškus įvykius ar galinčius suteikti bet kokios vertingos informacijos prašome nedelsiant pranešti. Už naudingą informaciją bus deramai atlyginta.



Šiam kartui tiek.
Kad pavasaris greičiau ateitų..

Dvidešimt-dešimt.

arba kasdienybės trupiniai.

Po Kalėdų per Lietuvos televiziją su mama žiūrėjom "Mr. Magorium's wonder emporium". Toks pasiutusiai gražus filmas, kad mama net nustebo, kai jis pasibaigė gražiai ir be jokių skausmingų scenų viso filmo metu. Toks too good to be true.
Ir pilnas gerų minčių. Švelnių, šiltų, artimų. Gerų minčių, kurioms akomponuoja graži muzika.
Don't be shy just let your feelings roll on by,
Don't wear fear, or nobody will know you're there.


Šiandien labai užsinorėjau, kad balkone augtų mažytė obelėlė. Amžinai žaliuojanti, apkibusi rausvaskruosčiais obuoliukais.
Dar užsimaniau pamatyti kūrybinio džiaugsmo apimtas akis. Akis, su sparcle jose. Su kibirkštėle. Ir nuoširdžiai kalbėtis per naktį. Iki prašvis.

Ir noriu vasaros, noriu keliauti. Noriu ką nors maloniai nustebinti, priversti nusišypsoti, priversti pajusti džiaugsmą ir norą gyventi (kaip "Švelniuose tardymuose" rašytoją Thorton'ą Wilder'į citavo Rolandas Kazlas "Džiaukis gyvenimu, nes lavonu būsi labai ilgai"). Noriu pavargti po dienos kelionių ir sapnuoti magiškus sapnus.
Noriu, kad žmonės tikėtų magija ir stebuklais, nes you must believe it to see it. Ir kad jie mėgautųsi vasara. Nes kada dar daugiau galima mėgautis vasara, jei ne vasarą? Jei vasarą nesimėgauji vasara, tai kaip ir esi ją iššvaistęs veltui. Ar ne taip? :)

Prieš miegą tokia muzika, rodos, netinka, bet linkiu jums visiems truputį Saint Oil Sand ritmų ir žodžių, nes jie tikrai į sveikatą. :)