per naktį ištaisyti sapnus

Kai jau buvau nutarusi, kad viskas, atėjo metas skaitykloje gyventi dažniau ir ilgiau nei namuose, paskelbė apie jos uždarymą (aišku, laikiną, bet kol vėl atidarys, įtariu, galiu jau ir LSP nebeturėt). MKICe, girdėjau, studentai jau netelpa. Smagu, ką jau čia ir bepasakysi.

(trois, douze, merde! ką tik šaukė ausinėse jūtubo įrašas iš puikiausio pernai metų filmo. Trečias citatos žodis paskutiniu metu darosi vis aktualesnis. Visomis kalbomis, kiek tik kas aplinkui išmano.)

Galvoje sukasi visokios iš nežinia kur atėjusios ir kur einančios mintys, kartais net nusistebiu, kad jos tokios apskritai mano galvoj gali suktis. Bet pliusas - sapnai įdomesni. Anksčiau nesapnuodavau nei plaukiojančių žuvų nukapotom galvom, nei apie kojas kaip gyvatės/žmonės ar net nežinau kas besiraizgančių nepadarytų darbų, nepriimtų sprendimų, neaplankytų renginių, neištartų žodžių, nei visiškai neracionalaus džiaugsmo matant kaip dygsta žolė oliziukuose, nei kitų nenormalių vaizdų. Aišku, anksčiau neturėjau ir veiklos pilno kalendoriaus (kaip šiandien juokavom - jei norėtume nuvažiuot į Minską, laiko turėtume - penkiolika minučių šiandien, pusvalandį rytoj, dvi valandas sekmadienį ir taip toliau..).

jei sparnai - tai iš žemės,
jei ranka - tai tuščia,
nes kitaip bus sunku išsigelbėt iš čia.

prabanga

sako, reikia visur įžvelgti gerus dalykus, neminėti minusų ir vengti jų, šypsotis net kai sunku ir tikrai to nesinori, bet va, kartais labai norisi (ir būna visai smagu bei naudinga) leisti sau tą prabangą nesišypsoti, matyti tik juoda, įžvelgti vien minusus,  (kablelis, nes galima taip tęsti ir toliau, praktiškai be galo)

O viso šito gerumas tas, kad prieini tašką, kai pamatai, kad visas šitas tamsus niurnėjimas yra beprasmis, absurdiškas ir juokingas
 (dievaži, tas kasdien kartojamas absurdas, absurdiškumas, beprasmybė ir visi kiti jiems bendrašakniai žodžiai tikrai vieną dieną ims ir išves iš proto).
Ir tada net labai nenorom imi šypsotis. Arba juoktis (garsiai arba bent mintyse).


puiku puiku puiku kad bloga
juk pagerės

intro.

Knygų kalnas ant lentynos-spintelės prie lovos kasdien vis auga. Skaitau turbūt daugiau nei bet kada anksčiau. Po tris - keturias knygas vienu metu. Skirtingom kalbom.
Dalis to, ką perskaitau, pasilieka galvoje. Dalis virsta sapnais. Dalis išnyksta visai.
Kai kurie žodžiai ir sakiniai mintyse virsta vaizdais, kurie tiesiogiai su niekuo tuose sakiniuose nesusiję. Niekad nevalgytos anties patiekalų aprašymas tampa šilta vasaros naktimi su atidarytu balkonu, lengvu vėjeliu lauke ir žvaigždėtu dangum. O iš šito vaizdo mintis rutuliojasi toliau, per ankstesnes vasaras ir kažkurią akimirką pavirsta klausimu apie ateinančią vasarą (ir kas po jos).

Ten ir sustoju.

vasaros panašios vienos į kitas ir, kartu, be proto skirtingos. Ir kuo toliau, tuo labiau jos darosi "man atrodo, kad nieko labai neveikiau, bet laisvų dienų praktiškai neturėjau". Puikiai.
Iš taško A į tašką B, iš B - į C, iš C į D, ir taip per visą abėcėlę. Ir vėl iš naujo, bet jau nebe iš eilės.

World is such a scene.


Ir metų su keturiais sezonais nei už ką nekeisčiau į amžiną vasarą ar paprasčiausią žiemos nebuvimą.