prabanga

sako, reikia visur įžvelgti gerus dalykus, neminėti minusų ir vengti jų, šypsotis net kai sunku ir tikrai to nesinori, bet va, kartais labai norisi (ir būna visai smagu bei naudinga) leisti sau tą prabangą nesišypsoti, matyti tik juoda, įžvelgti vien minusus,  (kablelis, nes galima taip tęsti ir toliau, praktiškai be galo)

O viso šito gerumas tas, kad prieini tašką, kai pamatai, kad visas šitas tamsus niurnėjimas yra beprasmis, absurdiškas ir juokingas
 (dievaži, tas kasdien kartojamas absurdas, absurdiškumas, beprasmybė ir visi kiti jiems bendrašakniai žodžiai tikrai vieną dieną ims ir išves iš proto).
Ir tada net labai nenorom imi šypsotis. Arba juoktis (garsiai arba bent mintyse).


puiku puiku puiku kad bloga
juk pagerės

intro.

Knygų kalnas ant lentynos-spintelės prie lovos kasdien vis auga. Skaitau turbūt daugiau nei bet kada anksčiau. Po tris - keturias knygas vienu metu. Skirtingom kalbom.
Dalis to, ką perskaitau, pasilieka galvoje. Dalis virsta sapnais. Dalis išnyksta visai.
Kai kurie žodžiai ir sakiniai mintyse virsta vaizdais, kurie tiesiogiai su niekuo tuose sakiniuose nesusiję. Niekad nevalgytos anties patiekalų aprašymas tampa šilta vasaros naktimi su atidarytu balkonu, lengvu vėjeliu lauke ir žvaigždėtu dangum. O iš šito vaizdo mintis rutuliojasi toliau, per ankstesnes vasaras ir kažkurią akimirką pavirsta klausimu apie ateinančią vasarą (ir kas po jos).

Ten ir sustoju.

vasaros panašios vienos į kitas ir, kartu, be proto skirtingos. Ir kuo toliau, tuo labiau jos darosi "man atrodo, kad nieko labai neveikiau, bet laisvų dienų praktiškai neturėjau". Puikiai.
Iš taško A į tašką B, iš B - į C, iš C į D, ir taip per visą abėcėlę. Ir vėl iš naujo, bet jau nebe iš eilės.

World is such a scene.


Ir metų su keturiais sezonais nei už ką nekeisčiau į amžiną vasarą ar paprasčiausią žiemos nebuvimą.

neskubant

įdomu kiek manyje yra gero ir kiek - blogo? Kas lemia, kad vienoj situacijoj manyje išryškėja geroji, o kitoj - blogoji pusė? O gal išvis nėra tokių pusių, gal yra tik kažkas, kas visiškai lengvai apima tas abi puses ir dar daugiau?

Čia šiaip sugalvojau. Baldus stumdydama pirmyn atgal po butą.

O iš tiesų norėjau pasakyti tai, kad, sau pačiai nežinant, iš tiesų visai buvau pasiilgusi tų vertimų studijoj, pamiršusi kaip atrodo ten esanti aparatūra, kas per žmonės ten renkasi, kokie pokalbiai sukasi, kaip viskas vyksta...
Ir gerai, kad tai vėl čia, nors ir labai trumpam.
Kad vėl galima trintis įrašų studijoje, gerti ten arbatą, plepėti apie muziką, žiūrėti kaip muzikantai, rodos, begrodami tuoj išeis iš proto, spėlioti instrumentų pavadinimus, klausytis muzikinių improvizacijų ir jaustis mažyte, labai labai nedidele viso to dalele.

Atrodo, lyg visa tai būtų kažkoks keistas nedidelis nuotykis, kuris po metų vėl grįžo. I like it very nice.
Ir apskritai šiemet kažkaip jaukiau viskas. Matyt visi mažiau pavargę, labiau atsipalaidavę. Tikiuosi, kad tai, ką šiandien nufilmavo duetu, įdės į promo, nes ten tikrai aukso vertės kadrai :-D

ir rytoj vėl. o paskui dar šiek tiek.
tobulas gėris.