And up we go.

Tikriausiai visiems, kuriems kada nors reikia iš kur nors išsikraustyti, kartais ima ir ateina momentas, kai kiekvieną daiktą, kurį tik paimi, matai visai kitomis akimis. Žiūri į nuotrauką, kuri kažkada dar visai neseniai buvo tik eilinė nuotrauka ant sienos, ir staiga nei iš šio, nei iš to, ji tampa ypatinga nuotrauka, fiksuojančią vieną ar kitą įvykį, ir tu  prisimeni viską, kas vyko tuomet, kaip tai buvo gerai, kaip tai buvo smagu, kaip tai buvo netikėta, kaip tai buvo beprotiška, arba galbūt kaip tai buvo kvaila, baisu ar idiotiškai juokinga, bet vistiek pasiutusiai puiku..
Arba randi atviruką, kurį atsiuntė ar padovanojo kas nors iš draugų, skaitai ir tyliai sau šypsaisi.
Dediesi daiktus, galvoji, ką pasilikti, o ką išmest, ko reikės, o ko tikrai ne. Ir apmąstai viską kas buvo. Apgalvoji kiekvieną įvykį, kiekvieną nutikusį dalyką, o gal tik taip atrodo, gal iš tiesų tik pasineri į atsiminimus ir leidiesi jų nešamas. Paimi kitą daiktą ir tuo pačiu metu pereini į kitus prisiminimus. Ir taip truputį keliauji po praeitį, nesusivokdamas, kad galbūt iš tiesų laiko mašina būtent taip ir veikia, tik dar nemoki keliauti į ateitį. Nors ir gerai, ir nereikia, nes tuomet kam išvis reikalinga ateitis, jei neliks jokios nežinomybės ir visuomet žinosi kas įvyks?
Užtai ji ir ateitis, kad nieko nežinai.
Ir būtent tuo ji ypatinga, kad nežinai kas bus, kaip bus, kur bus, kada bus. Nežinai ničnieko.


Ir tuomet, kai visa tai pagalvoji, apsižvalgai aplink.
Nostalgiška "niekad čia nebesugrįšiu, viskas, išvažiuoju, bla bla bla" mintis mėgina ateiti į galvą, bet tu žinai, kad yra ir kitų būdų, kitų atsakymų ir kitų, įdomesnių sprendimų.
Kaip, pavyzdžiui, vienas, kurį jau kartą esu sakiusi - you can't take every sight with you but you can always come back.


Ir net jei šią akimirką Prancūzijos pilys, bažnyčios, katedros ir kiti architektūriniai šedevrai man yra nusibodę taip, kaip tik labiausiai įmanoma nusibosti, vistiek dar užsuksiu kokios dar nematytos pilaitės apžiūrėt.
Ai, tik šįkart pasiimsiu karūną. Pilyse gi turi būti princesių, ar ne? :)

Šventės.

Oficialiai skelbiu, kad šių metų geriausio kalėdinio sveikinimo autoriaus vardas atitenka mano nuostabiai Mamai. Savo paprastais ir nuoširdžiais žodžiais ji darsyk įrodė, kad būtent mamos geriausiai žino ko reikia jų vaikams. Ypač tos, mylinčios. :)


Nors šių metų Kalėdos buvo panašesnės į velykinį draugų susitikimą nei į Kalėdas, nors mišios St Maurice katedroje, į kurias nuėjome Kūčių vakarą, priminė prastą prasto spektaklio repeticiją, nors sniego nebuvo mažų mažiausiai poros šimtų kilometrų spinduliu, šventė liko švente, o jai praėjus liko kalnas gražių prisiminimų ir trenktų nuotraukų.



linkėjimai.
Keep your head up, keep your heart strong.

Tallinn.

Prisiminiau šiandien Taliną, kuriame buvau, rodos, taip seniai. Praeitą pavasarį.

Visąlaik būdama jame galvojau kaip labai šitas miestas patinka mano vyriausiai sesei. Ir bebūdama supratau kaip labai jis patinka ir man. Tos mažos viduramžiais kvepiančios akmeninės gatvelės, begalinio jūros artumo jausmas, prabangiausias kabakas (o gal labiau restoranas, nors tikriausiai šiek tiek abu, pirmas dėl žodžio gražumo, antras dėl tikslumo) visame Taline, į kurį dar sykį mielai sugrįžčiau išgerti to beprotiškai skanaus alaus iš molinių rankų darbo bokalų, be galo aukštas bažnyčios bokštas su daug suktų laiptelių ir nuostabiu vaizdu viršuje, ...

Norėčiau atgal.