-umas.

Susimaišiau kur čia diena, o kur naktis, nesuprantu kaip eina laikas (net sapnuoju jo painumą), pasibaigus sesijai nebežinau kuo užsiimti (nesvarbu, kad per sesiją buvo tik negaliukaipnervuojkadreikčiamokytisirdėltoašnegaliuveiktitokonoriu), dar man atrodo, kad nebemoku rašyti, bet maža kas čia man atrodo ;D

Užtat man labai patinka browsinti blogus. Pradedu nuo kokio blogo, kurį rašo kas nors iš mano pažįstamų, tada per mane sudominusių postų komentarus ar kur nors šalia nurodytus linkus einu tolyn, vis tolyn ir tolyn, kol galiausiai nebežinau kelio atgal, bet esu atradusi kažką užkabliuojančio bent dvidešimčiai postų. Arba ne, kaip šiandien.


Kadangi su šitom atostogom susimoviau, tai galvoju, jog reik greičiau važiuoti namo. Vistiek tą patį veiksiu.
Nieko gero iš manęs, et. Dabar būtų pati ta akimirka pasakyti "bet per kitas atostogas aš pasitaisysiu ir ple ple ple.. ", bet ką aš žinau, ką per jas veiksiu. Negerai mėginti apgaudinėti save, reik arba iš tiesų apgauti, arba visai neapgaudinėti. Nors geriausia yra apgauti visus kitus, iškrėsti pokštą, kurio niekas nesitikėtų, ir nematyti problemų tame (nes jų ten nėra, o kai nėra, tai nėra ir ką matyti. Štai koks puikus beprasmiškas miškas be prasmės).

Tikiuosi LiJOTui patiks tai, ko pripaisčiau. Visai nuoširdi paistalionė išėjo, tik kažin ar su tokia "papildoma informacija", kokią vakar CViake parašiau, man kas darbą duotų. O gal kaip tik dėl to ir duotų? Vis įdomiau nei "komunikabilumas, atsakingumas, kruopštumas, sąžiningumas" ir kiti -umai. Vienintelis originalus -umas, kurį dabar prisimenu, buvo Tumas-Vaižgantas. Tikriausiai nieko nesu skaičiusi, ką jis rašė, bet Tumas vis geriau nei darbštumas.
Ai, dar Yuma yra. 3:10 to Yuma.
Reiktų vėl kada pažiūrėti, tiksliai prisimenu, kad tą pirmą (ir vienintelį) kartą žiūrint man patiko, tik dabar jau beveik nieko neprisimenu.




Tos kiaulės kažkokios labai juokingos (o gal ten labiau paršeliai, nei nežinau):

Ką aš galvoju važiuodama čekoslovakišku troleibusu:

Važiavau iš Žirmūnų namo ir galvojau, kad štai, vėl priėjau tą pačią mintį, kuri anksčiau buvo du kartus atėjusi man į galvą (pirmąsyk nepamenu kada, o antrą - pernai per knygų mugę) - grįžti visada užtrunka ilgiau nei nuvažiuoti. Tiesa, anksčiau ši mintis būdavo klausimas "kodėl... ?", dabar ji tyliai ramiai atėjo pasivertusi teiginiu.
Važiavau čekoslovakišku (kodėl google chrome žymi žodį 'čekoslovakiškas' kaip klaidą ir siūlo ištaisyti jį į "Slovakijas", "Slovakija" ir "verslovininkas". Kuo pirmas ir paskutinis žodžiai lietuviški?) troleibusu, o jo langai buvo neužšalę, durys užsidarydavo sandariai, todėl troleibuso salone nei snigo, nei pūtė vėjas. Buvo beveik galima patikėti, kad troleibusas yra gražusis žemagrindis soliaris.
Pro tą neužšalusį langą mačiau nučiuožinėtą kalniuką ir pagalvojau, kad šiemet dar nei karto nesileidau rogutėmis.
Tada buvo Rygos stotelė ir aš išlipau iš troleibuso.

Suvakarėjus.

Nori to ar nenori, tokiais vakarais kartais ima ir pasidaro liūdna. Teta Vienatvė už rankos paima dėdę Liūdesį ir jiedu mažais žingsniukais atitipena pas mane. Aš žvilgteliu į juos, jie man liūdnai nusišypso, ir aš juos priimu greta savęs ant sofos, pavaišinu arbata. Taip ir sėdime visi trys, kartais tylėdami, kartais kalbėdami, kol kuris nors vienas iš mūsų pasitraukia. Visuomet užtenka, kad išeitų kuris nors vienas. Tada ir likę du patyliukais išeina kiekvienas savo keliais.

į nepravertas duris, 
į nemiego karalystę


Eurotrip'as velniškai užkabliavo (Scotty doesn't know!). Žiūrėjau jį tada, kai dar teta Vienatvė nebuvo atsivedusi draugo Liūdesio. O štai šią akimirką sėdime čia visi trys ir žibančiomis akimis žiūrime į kompiuterio ekraną. Keista, dėdė Liūdesys šįkart toks mielas, šiltas ir visai neliūdnas. Matyt neatsinešė į languotą skepetaitę įvynioto širdį graužiančio skausmo. Ir gerai, juk ir nereikia. Geriau jau aviečių uogienė, kurios turbūt neturiu, bet vistiek ji geresnė.
Gaila, kad lauke nebėra taip šilta, kaip buvo vasarą. Kuomet ilgi tylūs vakarai balkone atgaivindavo, kuomet kartu su draugais slėpėmės nuo saulės burės pavėsyje, kuomet nereikėjo slėptis po paltais ir pirštinėmis. (Juokinga. Ar dar ilgai rudenį, žiemą ir pavasarį galvosiu apie vasarą?)

Šiemet labai gražus ruduo. Anksčiau dar tokio nemačiau.
Gražus lietumi, lapais, saule, žmonėmis, debesimis, žvaigždėmis, veikla, tamsa, šviesa, gamta, miestu.. Man regis, po to bus graži žiema, gražus pavasaris ir graži vasara.


Išsiskirstom.
Labanakt :)