Kas tas yr? (2 dalis)

Pirma dalis

Pas Kristine važiavom autobusu. Kadangi žmonių buvo pakankamai, tai stovėjome prie durų. Aš su didele kuprine vienoje durų pusėje, Emilija, su ne ką mažesne kuprine,- kitoje. Kristine juokėsi ir sakė, kad mes panašios į durų sargus.
Jos namuose jautėmės taip, kaip privalu jaustis namie - kaip namie! Ji mus pavaišino vakariene, supažindino su savo draugu Linards, davė paragaut latviško alaus, ir, dar truputį pasėdėję mažoje jaukioje jų virtuvėlėje bei paprikolinę (negalėjau nepanaudot šito žodžio;D ) apie estus, išvažiavome į senamiestį susitikti su kitais "Baltic weekend" dalyviais.
Beeinant link susitikimo vietos vis žvalgiausi po žavųjį Rīgos miestą ir svarsčiau, kad reikia Vilniaus savivaldybę atsiųsti į Rīgą pažiūrėti kaip turi atrodyti Miestas, o Latvijos valdžią - į Lietuvą kelių pažiūrėt. Nors tie keliai ne taip ir svarbu, geriau jau vilniečiai į Miestą paspoksotų. Susitikome prie tradicinės susitikimų vietos Rīgoje; jau buvo atėję ir mūsų laukė suomė rožinė svajonė Irena, lenkas ir juos lydinti latvė (regis, viskas, o jei ką ir užmiršau, tai koks skirtumas). Visi kartu per senamiestį nuėjome į lauko kavinę, ten užsiėmėme šimtą milijonų stalų (kokius penkis), pradėjome užsisakinėti ir tada žavus barmenas paprašė manęs ir Emilijos parodyti dokumentus, nes mes mat jam seem a little young. 
Laikui bėgant mūsų rinkosi vis daugiau ir daugiau, net estai atvažiavo! Vardų neišmokom bemaž nei vieno, gal tik kokius tris-keturis. O laikas ėjo ir toliau, todėl vakare grįžome 'namo' ir nuėjome miegoti. Visą naktį miegodama kojomis rėmiausi į DVD grotuvą, bet jam dėl to, manykime, nieko neatsitiko. 


Penktadienis, birželio 25 diena.
Atsikėlėme, pavalgėme hostelio lygio pusryčius ir išėjome į stotelę. Savarankiškai. Ne, mūsų šeimininkai nebuvo nesvetingi. Tiesiog jiems Kolkoje būti reikėjo anksčiau nei mums (organizatoriai, vis dėlto), todėl jie mus paliko miegančias, paliko tuos hostelinius pusryčius ir raštelį su autobusų bei troleibusų tvarkaraščiais. Mes Saulės atokaitos (taip trijų žmonių jėgomis išvertėme pavadinimą) stotelėje sulaukėme reikalingo viešojo transporto ir išvažiavome. Turėjome po elektroninį bilietą, Emilijos neveikė. Kadangi mano bilietas veikė, aš ramiai leidausi į apsvarstymus kas būtų, jei įliptų konrolė. Mano mintys taip ir liko apsvarstymų lygmenyje, nes iš autobuso išlipome kontrolei taip ir nepasirodžius. Ir išlipome viena stotele per anksti, todėl teko pėsčiomis pereiti vieną iš Rīgos tiltų per Daugavą. O Daugava tai čia ne Neris, tiltai per ją kur kas ilgesni. Bet užtat turėjome į valias laiko paspoksoti į miestą nuo tilto, apkalbėti swedbank'o pastatą Rīgoje ir palyginti jį su tuo, kur Konstitucijos prospekte stovi.
Tiesa, į senamiestį važiavome ne tam, kad po jį pasivaikščiotume, o tam, kad susitiktumėme su dar viena latve, kuri mus nulydėtų pas estus. Susitikimo vietos nesupainiojome, truputį luktelėjome ir atėjo mūsų lauktoji latvė. Ji mus nusivedė į savo namus (o ten - penkių kambarių butas, einasau einasau), kur pas ją nakvojo šeši estai. Po ilgo laukimo (estams, turbūt, gana greit po mūsų atėjimo) susipakavome dešimties žmonių daiktus į dvi mašinas ir išvažiavome į Kolką. 


Važiavome, tada dar šiek tiek važiavome, tada dar truputį, dar šiek tiek, dar važiavome ir važiavome, važiavome, ir paskui, dar pavažiavę, atvažiavome į Kolką. Mus džiugiai pasitiko uodai. Ir ne kokie du ar penki, o po šimtą šešiasdešimt kiekvienam individualiai. ;D ir tai, tas šimtas šešiasdešimt buvo tik sutikimo grupė; visi kiti buvo užsiėmę savais reikalais ir negalėjo atvykti iškart. Atvyko vėliau.


Kolkas rags - žavi, jauki ir aplankymo verta vieta. Paplūdimyje uodų nėra, užtat jūroje stovi švyturys, kuris šviečia ir maudytis kviečia.
Susipažinome su kitais "Baltic weekend" dalyviais, pusę dienos smagiai visi kartu praleidome žaisdami paplūdimyje, paskui atvažiavo kiti lietuviai ir t.t., ir pan. Žodžiu, smagiai leidome laiką tiek penktadienį (vakare buvo lietuvių ir estų national evening; prisistatinėdami padarėm quiz'ą ir visus šokiravom pareiškimu, kad vienu metu lietuviai buvo nutarę, kad reikia perkelti šalį į Madagaskarą), tiek šeštadienį. Šeštadienį buvo orientacinis po Kolką. Turėjom senų rusiškų žemėlapių kopijas, ir aš retkarčiais vis ko nors paklausdavau, koks žodis kur parašytas. Dar komanda, kurioje buvau (Flower power), turėjo rusišką kompasą. Tai ir čia teko klausti, kuri raidė reiškia šiaurę.
Po orientacinio reikėjo padaryti žygio žemėlapius. Visi darė kas kaip išmanė. Mes darėm visiškas nesąmones, priklijavom dvi žuvis (viena simbolizavo ežerą, kita tiltą), daug lapų vietoj miško ir nukirpom pusę žemėlapio, nes nu ten neįdomiai gavosi. Užtikrintai padarėm blogiausią žemėlapį ever, bet pristatinėti jį buvo smagu. Po to dar reikėjo traukti temas vaidinimams. Mūsų vaidinimo žvaigždė the blond girl visus žavi turbūt ligi šiol.


Žodžiu, per baltic weekend'ą viskas ėjosi puikiai. Tada netikėtai staiga išaušo sekmadienio rytas, mes atsikėlėme anksčiau nei kiti (šįsyk jau ne dviese, o keturiese), besimaudydamos išnaudojome paskutinį vandenį ir, pažadinusios visus atsisveikinimui bei sulaukusios linkėjimo good luck (su mintimi, kad jei norime ištranzuoti iš Kolkos, sėkmės mums tikrai prireiks), išėjome į beveik visiškai nevažinėjamą vieškelį, nes jau buvo laikas tranzuoti namo.

Labvakar, Latvijas Respublika! (1 dalis)

"Ir aš tikrai myliu Lietuvą.."  kažkodėl tik ir skambėjo mintyse įvažiavus į Latviją. Į Latviją?!
O taip!

Apie idėjos atsiradimą, pasiruošimą ir visą kitą pradžią nepasakosiu. Pradėsiu nuo to, kad Latvijoje reikėjo būti penktadienį, bet jau iš anksčiau aš ir Emilija nusprendėme vykti ten ketvirtadienį, - kad netektų vėluoti, daug sukti galvos (nes iš Rygos į Kolką, kur turėjo vykti renginys (?!), mus žadėjo nuvežti estai) ir dar kad Rygą pamatytume

Bet apie viską nuo pradžių:


Ketvirtadienis, birželio 24 diena.
Rytas nebūtų rytas, jei akys neliptų ir daugiau miego neprašytų. Bet ką jau padarysi, jei reikia keltis, tai reikia. Atsikėliau, paskutinįkart pašėriau žuvis, užsimečiau kuprinę ir, su Emilija (kuri, negaliu nepaminėti, visą laiką iki kelionės prognozavo mums nesiliaujantį lietų, nestojančias mašinas ir pakelių maniakus) pašonėj, išėjau į platųjį pasaulį kelio ieškoti. Tfu, ką aš čia? :o išėjome mes tada į stotelę, kad nusigautume iki Emilijos daiktų Saulėtekyje, nors iš tiesų tai slapčia norėjome išmėginti šventinį viešąjį transportą.
(užrašų knygelę, deja, pamečiau kažkur Šiauliuose (linkėjimai ją skaitantiems), todėl numeriai remsis atmintimi ): 53, 7, 10, 19, 19, 56, 53.

Taip taip, darsyk 53 ir mes - prie skruzdėlyno bei BIG'o. Einant galvoje skambėjo Norah Jones Sunrise, gražu. BIG'e įsigijome A4 lapų sąsiuvinį (kuris mums vėliau labai pravertė) ir išėjome mėginti laimės.
~11 val. Mūsų išsirinktoje tranzavimo vietoje stovėjo rožinė gražuolė su trim krepšiais (jai sustojo gal po kokių septynių-aštuonių minučių nuo to laiko, kai atėjome), tai paėjome toliau. Vėliau už mūsų atsirado juodai apsirengęs vaikinukas su skėčiu (kaip jam sekėsi, nežinau) ir moteriškė, ieškanti kas nuvežtų į Šiaulius.
Kamilė žadėjo penkių minučių laukimą. Mums jis pavirto penkiolika. Bet per tą laiką spėjome pasidalinti šviesoforais, mašinų srautais, pralinksminti dviratininką ir papusryčiauti. Emilijai betranzuojant sustojo tamsiai mėlynas Volvo, kuris nuvežė mus į Panevėžį.
Kad nuvežė, tai gerai, bet paleido miesto pradžioje, tad teko eiti pėsčiomis per visą Panevėžį. Galų gale ėjimas mums nusibodo ir, pasitelkusios orientacinius gabumus mieste, kuriame iki tol nebuvo tekę lankytis, bei įkirtusios vietinę tvarką pasivažinėjome Panevėžio viešuoju transportu (vaje, dar truputis, ir tas viešasis transportas antraisiais namais pavirs:D) ir nusigavome iki Piniavos. Iš ten, visiškai  netyčia ir netikėtai, sutranzavome pilką Mercedes, kuris mus nuvežė iki Pasvalio. Vairuotojas buvo įdomus vyrukas, maždaug keturiasdešimties metų pensininkas, dirbęs Apsaugos departamente, apkeliavęs bemaž visą pasaulį ir vasaromis po mėnesį laiko atostogaujantis Prancūzijoje, nes ten gražu. ;D Neblogai, a?

Pasvalyje buvome 14:40 h. Ir strigome. Ilgam.
Maždaug pusantros valandos džiaugėmės Pasvalio pakraščio apylinkėmis. Bet džiaugsmas juk nebūna begalinis, todėl, laikui bėgant, tos apylinkės mums nusibodo. Vos tik sms'u iškeikiau Pasvalį, ėmė ir sustojo dvi merginos pasvalietės, kurios mus pavežė iki Latvijos pasienio.

Lietuvos - Latvijos sieną kirtome pėsčiomis. Nes nėra mašinų - na, ir nereik. Kirsdamos sieną diskutavome, ar galima sieną kirsti pėsčiomis, ar negalima, nes man kažkodėl atrodė, kad seniau (iki Šengeno) tai jau tikrai nebuvo leidžiama. Emilija sakė nieko panašaus negirdėjusi. Anyway, sieną perėjome, su Latvijas Respublika pasisveikinome, pasieniečių nematėme nei vieno. Joninės?

Latvijos kraštovaizdis nelabai skyrėsi nuo lietuviškojo (kažin kodėl?;D ), bet apie kelius to paties, atleiskite, pasakyti tikrai negaliu. Mano kaime pagrindinė gatvė platesnė už įprastą Latvijos kelią (kuris, mano supratimu, turėtų būti lygiavertis lietuviškajam užmiesčio keliui, kur 90 važiuoti leidžia). Ir oras!..  Perėjus sieną išsipildė Emilijos lietaus pranašystės. Aišku, pranašystės išsipildymas - dalykas neblogas, bet ši džiaugsmo antplūdžio nesukėlė.
Apylinkės neatrodė tinkamos tranzavimui (ypač įkvepiantis atrodė tas vaizdas už nugarų - gražus, tuščias, važiuojančių automobilių nesubjaurotas kraštovaizdis), todėl prie kuprinės prisisegiau dar BIG'e užrašytą "Rīga", ir pėsčiomis patraukiau Latvijos vidurio link.
Ėjome ėjome, kai pravažiavęs mus ėmė ir, netranzuotas, sustojo geltonas autobusiukas su užrašu Kindergarten.lt, kurį matėme dar ties Pasvaliu tranzuodamos (ir kur jis tiek užtruko, kad mes ji aplenkėm? :o ). Norit važiuot su mumis? keistu akcentu paklausė vairuotojas, ir mes džiugiai įlipome vidun. Nors ir kindergarten'as, bet vaikų buvo triskart mažiau nei suaugusiųjų - du. Ir jie visi važiavo ten, kur mums tą vakarą ir reikėjo - į Rīgą.
Važiuoti buvo malonu (nes važiavome, nes autobusiuko salone nelijo, nes ir šiaip nais) ir įdomu - nes vairuotojas vokietis Andreas, kalbantis vokiečių/lietuvių/latvių kalbų mišiniu; likę keleiviai - lietuviai, bet vaikai su vokiečiu kalbėjo vokiškai. Dabar, rašydama šitą blog'ą, pabrowsinau ir supratau, kodėl ten viskas taip buvo - pasirodo, šitas kindergarten'as yra vaikų darželis, kuriame propaguojama dvikalbystė. Bevažiuojant Emilijos paklausiau kaip, ji sakė, kad gerai, nes buvo net dujų balionėlį užmiršusi. Geras ženklas.
Dar kartu važiavo tranzuotojas vaikinukas, važiuojantis į Rīgą pas draugus, su kuriuo persimetėm keletu sakinių, panaršėm Rīgos žemėlapį ir dar kartu Rīgoje išlipome. 
Bevažiuojant į akis krito tai, kad wtf kas čia per užsienis? Maxima, iki, rimi, prisma, forum cinemas, čili pica, swedbank, seb, tele2.. Feels like home.


Rīgoje buvome ~18 val. 
Neilgai trukus susiradome centrinę geležinkelio stotį, kur buvo sutarta susitikti su mus pernakvoti priimsiančia latve Kristine. Geležinkelio stotyje neradome nei vieno suoliuko, todėl, kaip tikros lietuvės, atsisėdome tiesiog ant laiptų šalia meninės kompozicijos iš knygų. Netrukus po to mums už nugaros įsikūrė trijų prancūzakalbių kompanija, su kuriais, gėda gėda, taip ir nepersimetėm nei žodžiu (o galėjome pasipraktikuoti prancūzų kalbą.. ech.. vareva;D ).
Palaukėme gal pusvalandį, užkandome javinukų ir, kai aš jau buvau perskaičiusi vieną latvišką knygą ir susiradusi anglišką apie Latvijos įdomybes, kur buvus, kur nebuvus, atsirado mūsų Kristine, su kuria nuėjome į autobusų stotelę ir išvažiavome jos namų link.

Apie pavasarį ir vasaros pradžios pasimetimai.

Anksti pavasarį, kai medžių lapai ne tik, kad dar nežaliuoja, bet ir išvis neegzistuoja, stovint ant ant kalvų kalvelių labai daug matyti į tolį. Matyti ir ten, kur vasaromis nematyti nieko. Tada labai norisi kur nors pabėgti nuo visko bei visų ir tyliai, niekam netrukdant būti gamtoje. Žiūrėti į saulę, stebėti jos kelią danguje, stebėti rodos bekraščius laukus ir dygstančią žolę..

O pavasarį,
pavasarį -
sekdamas saule
laukais
vėl aš pareisiu su paukščiais,
mojuodamas
žydinčia vyšnios šaka. 

Dar pavasarį, kai bėgi, bet nepabėgi,  gerai būti su žmonėmis ir komunikuotis per naktį. 



Artėjant vasarai protas ima nerimti ir norisi vis daugiau veiklos (ne protinės). Imu dėlioti vieną planą, tada antrą, trečią.. Ir išeina viskas kaip su neįdomia dėlione: padėlioju šen, padėlioju ten, sudedu į dėžutę ir nukišu į spintą - sudėsiu kitąmet. Tada išeinu lauk, žiūriu į dangų ir laukiu kol kas nukris. Kas nukrenta, to ir imuosi. Taip atsirado  trylika užimtų vasaros dienų. Nedaug, bet vis jau šis tas, nors vilties nedaug tesuteikia.

O kooks'ai taip vasariškai groja..

Taip vasariškai, kad įsisvajoju apie vasarą ir negaliu liautis apie ją galvojusi. Apie nors vieną svajonių vasarą, kai viskas būtų šiek tiek labiau taip, kaip norisi, - šiek tiek šviesiau, šiek tiek džiugiau, šiek tiek labiau prie ežero, šiek tiek labiau prie jūros, šiek tiek labiau kopose, šiek tiek labiau po saule, šiek tiek daugiau juoko, šiek tiek daugiau šypsenų, šiek tiek gražios praeities, šiek tiek netikėtumų, šiek tiek daugiau visko.
Nors vieną.
Kad paskui galėčiau tylomis galvoti kaip gerai buvo ir mįslingai šypsotis.


.
Žydinčios upės perskaito vokus,
griebiasi pirštais nakties. 


Ir, žinot.. Jei rytoj būsiu tokia pat kaip vakar, pasakykite man. Aš jau žinosiu ką su tuo daryti.