Jurga.

Kur, jei ne Jurgos koncerte, gali sutikti Jurgą?
Tiesa, Jurgą ne tą, apie kurią greičiausiai manote. Tą Jurgą, kuri kažkada seniai seniai buvo turbūt nuostabiausia skautų vadovė Kaune. Gal kas ir be manęs (iš skaitančiųjų) ją prisimena. Visdar šilta ją sutikti, netgi po tiek daug daug metų. :))

Vis dar dėkoju Mamai, kad pasakė, jog bus šitas koncertas. Jėė.
Atsigavau. Norėjau norėjau gyvo garso koncerte pabūti, ir pabuvau. Jėė.

Afganistaniečių visos dainos apie meilę. Kai tuo tarpu lietuvių liaudis iššaudė ir kardais iškapojo visus brolelius, o seselės išverkė visas ašarėles.
Nepaaiškinu. :-D

Gresia bankrotas.

Bet:
Ten toli už kalnų aukso pievą regiu
Jeigu bus per baisu, atsimink, kiek sapnų baisesnių jau buvo.
Ar matei, kaip giliam ežere nuskandinta saulė juokiasi?

Nuo mano lango.

Kiekvienam mūsų yra skirtos skirtingos durys. Mes tarsi gyvename didžiuliame daugiabutyje su daug laiptinių. Būname butuose, susitinkame su kaimynais iš tos pačios laiptinės, kartais susipažįstame su kaimynais iš gretimų. Ir vieną dieną (ši diena visuomet išaušta) ateina nekilnojamojo turto agentas ir sako: "Laba diena, įsigykite nuosavą namą."

Agentas nesiūlo, jis (į)sako. Kiekvienam pasiūlo skirtingas įsigijimo sąlygas, dažnai primargintas žvaigždučių, po kuriomis, žinoma, papildomos sąlygos. Mus jau iškrausto iš daugiabučio, kitų pasiūlymų neturime, tenka priimti šį.

Išeiname pro daugiabučio laiptinės duris laukan. Padvelkia vėjas. Lauke jis kitoks, nei gali pajusti atvėręs langą. Lagaminai, kuprinės ir krepšiai sveria daug, taksi sustoja retai kuriam ir, o tai ir yra blogausia, dažniausiai neaišku, koks yra naujai įsigyto namo adresas!

Ir taip kasdien einame keliu, nešini krepšiais. Kartais atsiranda draugų, su kuriais galima pasidalinti manta. Kartais bemiegant kas apvagia. Kartais pataikome ne į tą namą. Kartais žmonės reikalingo namo niekad ir neranda. Kartais randa, ir juose jų jau laukia su arbata ir (galbūt) sausainiais.

Visame kelyje namo link pilna rodyklių. Vienos iš tiesų veda tikslo link, kitos paklaidina, trečios nusiunčia ja pasekusius į oro uostą (ten lėktuvai nereguliariai skraidina į kitas šalis; atgalinių bilietų kartais neparduoda, o jei ir parduoda, niekad negali žinoti, ar atgalinis reisas išvis bus), ketvirtos išvis skelbia velniai-žino-ką.

Būna ir dykynių be menkiausio ženklo.

Visame kelyje namo link pilna žmonių. Vieni yra tie, kurie ištiesia ranką suklupus, kiti yra tie, kurie pakiša koją ir todėl suklumpi, treti jau yra radę namus ir yra išėję pasivaikščioti ar pavedžioti šuns, o ketvirtus atskraidino lėktuvas.

Būna ir dykūnų, kurie namo neieško.

Namai stovi visiems.

Namų skaičius neatitinka daugiabučių ir durų juose skaičiaus.

Po kiek laiko namai ima jungtis grupėmis, išauga į daugiabučius (-namius?). Juose gyventojų daugiau nei buvo namuose.

Daugiabučio durys vėl ima varstytis. Namų gyventojai gali pro jas išeiti ir vėl grįžti. Tie, kurie ir yra tie "daugiau" išeina ir nebegrįžta. Laiptinės užrakintos, kodas nežinomas, paskambinti neįmanoma.

Stovi grupė naujų namų.

2009/04/20 (nors iš tiesų 21)

Biliūnas.

Ir kažkodėl viskas, ką prisimenu, yra "Kliudžiau" ir "Brisiaus galas".

:-D