vietoj namų darbų.

"Gyvenime mane visada žavėjo saulė, vanduo ir ėjimas"
Ne mano žodžiai, bet galėčiau ir aš tokius pasakyti.

Anądien autobuse vyras, panašus į Harlį iš 'Lost', tik truputį vyresnis, garsiai visiems kalbėjo apie KGB agentus, Michailą Sergejevičių Gorbačiovą, Lietuvą, Europos sąjungą, ateitį, politiką ir žmones. Šypsojausi jo klausydama, nes man patiko, kad jis kalba. Kad suardo viešajame transporte visuomet tvyrančią tylą. O kiti žmonės jį irgi girdėjo, bet nesišypsojo, nes lietuviškajam viešajam transportui būdinga nesišypsoti, tylėti ir jokiu būdu nežiūrėti į kitus žmones.
* *

Susirask keletą nuotraukų ar atvirukų su vaizdais iš tų vietų (šalių, miestų, kalnų, džiunglių ar dykumų), kurias svajoji kada nors aplankyti. Tada paskambink į kelionių agentūrą ir išsiaiškink, ko reikėtų, norint ten nuvykti. Gal iš pradžių pasirodys pernelyg sudėtinga ir brangu, bet jei tikrai norėsi - nukeliausi. Jei jau žmonės sugebėjo išsilaipinti Mėnulyje, tai kodėl tu negalėtum savaitėlę praleisti Paryžiuje?

Tereikia tik gerai suplanuoti!

 Aha, aš irgi sakau - o kodėl gi ne?

- O kodėl?
- O todėl, o todėl.

 jie vakar @GMD buvo labai vykę :)

Trupiniai.

Velniškai mėgstu tuos rytus, kai netyčia atsikeliu truputį per vėlai, kad laiku spėčiau į paskaitas, pabandau laimę į jas spėti, nespėju, nusprendžiu nevėluoti, ir todėl rytą praleidžiu kur nors senamiestyje gerdama kavą ar skaitydama knygą, o kartais darydama šiuos abu dalykus vienu metu, o kartais nedarydama nei vieno iš jų. Tokiais rytais iš gyvenimo dingsta visas dvidešimt pirmo amžiaus skubėjimas ir su juo susijusios ar jo sukeltos problemos bei mintys. Ir visa diena atrodo gyvesnė nei kitos, nes atrodo, kad rytas tęsiasi iki pat vakaro.
Tik paskui vakare truputį pasiilgstu triukšmo.


Prancūzų eseistas, kurio pavardę pamiršau, vienoje savo knygoje, kurios niekad neskaičiau, rašė, kad šiandieninė visuomenė iš kiekvieno žmogaus reikalauja, kad jis visuomet šypsotųsi, būtų/atrodytų laimingas. O leisti sau pabūti ramiam ir retkarčiais paliūdėti yra tikrų tikriausia prabanga.

Tai ir pagalvojau kokia aš retkarčiais snobė, kad leidžiu sau būti tokios nuotaikos, kokios esu.
Linksma, liūdna, pikta, pasimetusi, džiaugsminga, nesitverianti savame kailyje.


Beskaitydama Fernando Pessoa priėjau išvadą, kurią visąlaik žinojau: visus žmones žavi buriniai laivai. Jie, kaip ir švyturiai, turi savyje kažką tokio, kas neleidžia apie juos pasakyti "nepatinka". Dar į šią kategoriją tikriausiai įeina kalnai ir paukščio skrydžio panoramos.

 
Čia dar kažko trūksta, bet aš niekaip nesurandu, kur tas kažkas yra. Matyt atitrūko per toli, ir todėl nebegaliu jo sugrąžinti atgal.
Gal vėliau.

Tolima šalis.

Namo išvažiavau dar ir dėl to, kad mėgstu važiuoti. Traukiniu ar autobusu, tai ne taip ir svarbu. Svarbus yra pats buvimas keleiviu, už lango besikeičiantys vaizdai ir galimybė netrukdomai galvoti. Važiavimas būtent tai ir suteikia.

Įsitaisai kuo patogiau, įpranti prie supimo (jei važiuoji autobusu) ar prie per garsiakalbius skelbiamos informacijos (jei važiuoji traukiniu) ir išsikraustai į visai kitą pasaulį, esantį dar toliau nei spintos gilumoje besislepianti Narnija, painesnį nei Murakamio vienaragių ir šulinių šalys, saugesnį nei brolio Peverell'io neregimasis apsiaustas, gaivesnį už pirmą pavasario lietų ir paslaptingesnį nei Skrybėlius ar net pats Češyro katinas, kuris vieną vakarą mėnuliu šypsojosi Vilniui. Patekti į tą šalį nelengva, o pasidalinti tuo, ką ten randi, dar sunkiau.

Tik niekaip nesuspėji pagauti grįžimo į tą pasaulį, kuriame būni kasdien, akimirkos. Taip ir nepavyksta suprasti, ar ir jis nėra kokios nors kelionės rezultatas.