Trupiniai.

Velniškai mėgstu tuos rytus, kai netyčia atsikeliu truputį per vėlai, kad laiku spėčiau į paskaitas, pabandau laimę į jas spėti, nespėju, nusprendžiu nevėluoti, ir todėl rytą praleidžiu kur nors senamiestyje gerdama kavą ar skaitydama knygą, o kartais darydama šiuos abu dalykus vienu metu, o kartais nedarydama nei vieno iš jų. Tokiais rytais iš gyvenimo dingsta visas dvidešimt pirmo amžiaus skubėjimas ir su juo susijusios ar jo sukeltos problemos bei mintys. Ir visa diena atrodo gyvesnė nei kitos, nes atrodo, kad rytas tęsiasi iki pat vakaro.
Tik paskui vakare truputį pasiilgstu triukšmo.


Prancūzų eseistas, kurio pavardę pamiršau, vienoje savo knygoje, kurios niekad neskaičiau, rašė, kad šiandieninė visuomenė iš kiekvieno žmogaus reikalauja, kad jis visuomet šypsotųsi, būtų/atrodytų laimingas. O leisti sau pabūti ramiam ir retkarčiais paliūdėti yra tikrų tikriausia prabanga.

Tai ir pagalvojau kokia aš retkarčiais snobė, kad leidžiu sau būti tokios nuotaikos, kokios esu.
Linksma, liūdna, pikta, pasimetusi, džiaugsminga, nesitverianti savame kailyje.


Beskaitydama Fernando Pessoa priėjau išvadą, kurią visąlaik žinojau: visus žmones žavi buriniai laivai. Jie, kaip ir švyturiai, turi savyje kažką tokio, kas neleidžia apie juos pasakyti "nepatinka". Dar į šią kategoriją tikriausiai įeina kalnai ir paukščio skrydžio panoramos.

 
Čia dar kažko trūksta, bet aš niekaip nesurandu, kur tas kažkas yra. Matyt atitrūko per toli, ir todėl nebegaliu jo sugrąžinti atgal.
Gal vėliau.

Tolima šalis.

Namo išvažiavau dar ir dėl to, kad mėgstu važiuoti. Traukiniu ar autobusu, tai ne taip ir svarbu. Svarbus yra pats buvimas keleiviu, už lango besikeičiantys vaizdai ir galimybė netrukdomai galvoti. Važiavimas būtent tai ir suteikia.

Įsitaisai kuo patogiau, įpranti prie supimo (jei važiuoji autobusu) ar prie per garsiakalbius skelbiamos informacijos (jei važiuoji traukiniu) ir išsikraustai į visai kitą pasaulį, esantį dar toliau nei spintos gilumoje besislepianti Narnija, painesnį nei Murakamio vienaragių ir šulinių šalys, saugesnį nei brolio Peverell'io neregimasis apsiaustas, gaivesnį už pirmą pavasario lietų ir paslaptingesnį nei Skrybėlius ar net pats Češyro katinas, kuris vieną vakarą mėnuliu šypsojosi Vilniui. Patekti į tą šalį nelengva, o pasidalinti tuo, ką ten randi, dar sunkiau.

Tik niekaip nesuspėji pagauti grįžimo į tą pasaulį, kuriame būni kasdien, akimirkos. Taip ir nepavyksta suprasti, ar ir jis nėra kokios nors kelionės rezultatas.

Sienos.

Gyvenant bute, nori to ar nenori, tampi socialiu žmogumi. Bent jau iš dalies tai tikrai.
Gal kasdien ir nesusitinki su kaimynais, bet bent minimaliai išmanyti jų gyvenimo ypatumus visai įmanoma. Per sienas girdisi nesuprantamos pokalbių nuotrupos, murmesiai, kuriuos sunku paversti žodžiais, cypiantys vamzdžiai, kurių melodijos kartais primena grojimą dūdele, siuvimo mašinos keliamas garsas, šuns lojimas, iš kurio galima spręsti, kad šunelis ne aukštesnis nei iki kelių, plaktuko kaukšėjimas ir gręžimas, vaiko verksmas, skambantis telefonas, spintos girgždesys, žingsniai, o kartais ir nerimą keliantys riksmai.

Kaimynė iš 42-ro buto susitikus visuomet palinki geros dienos.
Dar yra viena faina moteriškė iš devinto aukšto.
Kažkoks vyrukas augina juokinga pekinų veislės šuniuką (gal ten jis loja?)

Be vienuolikos pavasaris.
------------------

Jie išėjo iš proto į darbą,
o tu visdar čia.