Valkatų sesė.

And up we go.

2012-01-10T04:44:00.000+01:00

Tikriausiai visiems, kuriems kada nors reikia iš kur nors išsikraustyti, kartais ima ir ateina momentas, kai kiekvieną daiktą, kurį tik paimi, matai visai kitomis akimis. Žiūri į nuotrauką, kuri kažkada dar visai neseniai buvo tik eilinė nuotrauka ant sienos, ir staiga nei iš šio, nei iš to, ji tampa ypatinga nuotrauka, fiksuojančią vieną ar kitą įvykį, ir tu prisimeni viską, kas vyko tuomet, kaip tai buvo gerai, kaip tai buvo smagu, kaip tai buvo netikėta, kaip tai buvo beprotiška, arba galbūt kaip tai buvo kvaila, baisu ar idiotiškai juokinga, bet vistiek pasiutusiai puiku..
Arba randi atviruką, kurį atsiuntė ar padovanojo kas nors iš draugų, skaitai ir tyliai sau šypsaisi.
Dediesi daiktus, galvoji, ką pasilikti, o ką išmest, ko reikės, o ko tikrai ne. Ir apmąstai viską kas buvo. Apgalvoji kiekvieną įvykį, kiekvieną nutikusį dalyką, o gal tik taip atrodo, gal iš tiesų tik pasineri į atsiminimus ir leidiesi jų nešamas. Paimi kitą daiktą ir tuo pačiu metu pereini į kitus prisiminimus. Ir taip truputį keliauji po praeitį, nesusivokdamas, kad galbūt iš tiesų laiko mašina būtent taip ir veikia, tik dar nemoki keliauti į ateitį. Nors ir gerai, ir nereikia, nes tuomet kam išvis reikalinga ateitis, jei neliks jokios nežinomybės ir visuomet žinosi kas įvyks?
Užtai ji ir ateitis, kad nieko nežinai.
Ir būtent tuo ji ypatinga, kad nežinai kas bus, kaip bus, kur bus, kada bus. Nežinai ničnieko.

Ir tuomet, kai visa tai pagalvoji, apsižvalgai aplink.
Nostalgiška "niekad čia nebesugrįšiu, viskas, išvažiuoju, bla bla bla" mintis mėgina ateiti į galvą, bet tu žinai, kad yra ir kitų būdų, kitų atsakymų ir kitų, įdomesnių sprendimų.
Kaip, pavyzdžiui, vienas, kurį jau kartą esu sakiusi - you can't take every sight with you but you can always come back.

Ir net jei šią akimirką Prancūzijos pilys, bažnyčios, katedros ir kiti architektūriniai šedevrai man yra nusibodę taip, kaip tik labiausiai įmanoma nusibosti, vistiek dar užsuksiu kokios dar nematytos pilaitės apžiūrėt.
Ai, tik šįkart pasiimsiu karūną. Pilyse gi turi būti princesių, ar ne? :)

Šventės.

2011-12-27T23:41:00.004+01:00

Oficialiai skelbiu, kad šių metų geriausio kalėdinio sveikinimo autoriaus vardas atitenka mano nuostabiai Mamai. Savo paprastais ir nuoširdžiais žodžiais ji darsyk įrodė, kad būtent mamos geriausiai žino ko reikia jų vaikams. Ypač tos, mylinčios. :)

Nors šių metų Kalėdos buvo panašesnės į velykinį draugų susitikimą nei į Kalėdas, nors mišios St Maurice katedroje, į kurias nuėjome Kūčių vakarą, priminė prastą prasto spektaklio repeticiją, nors sniego nebuvo mažų mažiausiai poros šimtų kilometrų spinduliu, šventė liko švente, o jai praėjus liko kalnas gražių prisiminimų ir trenktų nuotraukų.

linkėjimai.
Keep your head up, keep your heart strong.

Tallinn.

2011-12-18T21:07:00.000+01:00

Prisiminiau šiandien Taliną, kuriame buvau, rodos, taip seniai. Praeitą pavasarį.

Visąlaik būdama jame galvojau kaip labai šitas miestas patinka mano vyriausiai sesei. Ir bebūdama supratau kaip labai jis patinka ir man. Tos mažos viduramžiais kvepiančios akmeninės gatvelės, begalinio jūros artumo jausmas, prabangiausias kabakas (o gal labiau restoranas, nors tikriausiai šiek tiek abu, pirmas dėl žodžio gražumo, antras dėl tikslumo) visame Taline, į kurį dar sykį mielai sugrįžčiau išgerti to beprotiškai skanaus alaus iš molinių rankų darbo bokalų, be galo aukštas bažnyčios bokštas su daug suktų laiptelių ir nuostabiu vaizdu viršuje, ...

Norėčiau atgal.

Grikiai.

2011-11-29T03:08:00.001+01:00

Vaikystėje labai nemėgdavau perrinkinėti grikių. Manydavau, kad tai niekam nereikalingas, ilgas ir nykus darbas. Tiesa, kartais grikių rinkimas būdavo visai smagus, ypač kai krūva artėdavo prie pabaigos, arba kai imdavau įsivaizduoti, kad blogi grikiai bei įvairūs kiti grūdai, kurių kartais atsirasdavo perrinkinėjamų kruopų kalne, yra kažkas kito, visai ne grikiai ir visai ne grūdai.
Pačiu piršto galiuku paliesdavau blogą grikį ir labai atidžiai slinkdavau jį per stalą link blogų grikių krūvelės. Tada lygiai taip pat pasielgdavau su kitu. Ir taip didysis kalnas po truputį imdavo mažėti, o vietoje jo atsirasdavo du kiti maži grikių kalneliai.

Šiandien grikių perrinkinėjimas man padeda sudėlioti į vietą mintis. Lyg tvarkyčiau ne tik kruopas, bet ir visa tai, kas sukasi mano galvoje.
Susitvarkiau kambarį. Susitvarkiau stalą. Perrinkau grikius. Susitvarkiau mintis.

Vargu, ar sudėliojau jas į eilę, pagal kažkokią logišką seką, tvarką ar dar kažką, kas galėtų jas kaip nors apibūdinti ir/ar klasifikuoti. Greičiau išpainiojau kažkokį ilgai besipynusį mazgą.

Tikriausiai galima palyginti mintis su grikiais? Sakyti "mano mintys - kaip grikiai".
Juk taip gražiai skamba.

Ryt 11/11/11.

2011-11-10T22:19:00.000+01:00

Vakar bariuke toks berniukas, ant kurio maikės buvo vertikaliai išdėlioti geltonas, žalias, raudonas (na, ir mėlynas, bet jis ne toks aktualus) stačiakampiai, grojo gitara ir dainavo angliškas dainas, o aš klausiausi ir mąsčiau apie tai, kaip pasiilgau naktinio sniego Vilniuje ir to garso, kai jis girgždi po kojomis.

Paskui ėjau namo galvodama kaip nesmagu yra netekti sugebėjimo pasiklysti mieste. Kai suki į bet kurią gatvę, tuomet dar į kitą, dar į kitą, o vistiek žinai kur esi.

o šiaip tai eternal procrastination.

Jei norite.

2011-10-28T23:39:00.001+02:00

Kai prieš porą dienų mėginau vienai mainų studentei pasiguosti, kad visdar nežinau ką veiksiu per atostogas, ji man atsakė, kad aš niekuomet nežinau ką veiksiu, o vistiek visada man viskas baigiasi kalnais nuotykių ar kitų aventures.

Praeitą savaitę, kur buvus, kur nebuvus, atsidūriau Barselonoje. Ir jums galiu patarti ten apsilankyti -
jei norite pamatyti gražiausius balkonus pasaulyje,
jei norite sutikti įdomiausius žmones pasaulyje,
jei norite iki galo įsitikinti arba pradėti manyti, kad Gaudis buvo, mažų mažiausiai, labai labai trenktas,
jei norite įsitikinti, kad Ispanijoje naktį yra šilčiau nei Prancūzijoje ryte (apie Lietuvą, mielieji sušalę šios šalies gyventojai, net nekalbu),
jei norite prieiti išvadą, kad Barselona yra apvalus ir šiltas miestas,
jei norite savo akimis pamatyti, kad la sagrada familia yra šimtą kartų gražesnė nei nuotraukose, o išstudijuoti kiekvienai jos detalei prireiktų turbūt tiek pat laiko kiek jos pačios statybai,
jei norite paragauti neįtikėtinai skanios paella'os,
jei norite savo kailiu patikrinti ar tikrai Viduržemio jūra spalio pabaigoje yra šiltesnė nei Baltija patį karščiausią vidurvasarį,
jei norite žiūrėti į miesto panoramą iš Guell parko ir neatitraukti nuo jos akių,
jei norite pavaikščioti po vienas gražiausių siaurų gatvelių, kurias man teko matyti (Barri Gòtic), ..

Jei tik norite.

Tarakonai.

2011-09-10T00:36:00.000+02:00

Vienu metu buvau išsigandusi, kad dingo netoli barako nameliuose ant ratų gyvenę rastamanai. Bet paskui, vieną vakarą einant namo ant žemės palei sieną sėdintis ir šunį už pavadžio laikantis keistos išvaizdos vyras man pasakė "excusez-moi, mademoiselle", ir aš supratau, kad rastamanščikai niekur nedingo. Jie - kaip IKI, kurios čia irgi nėra, - arčiau namų.

Šiandien sužinojau kaip prancūziškai yra "ruonis" ir išmokiau argentinietę pasakyti "namelyje ant ratų prie kepyklėlės yra tarakonas". Paskui pabandžiau įsivaizduoti ją taip sakančią kokiam nors pirmą kartą matomam lietuviui. Fantastika. :-DD
Šiaip iš tikrųjų aš visą šitą postą ir parašiau tik tam, kad galėčiau tuo pasidžiaugti.

Tarakonų nėra pas mane. Čia jums ne Vilniaus Niujorkas ar čiurlionkė. Nebe tie laikai :) o šiaip tai man reiktų eiti miegot, nes jau vakar mažai miegojau. Reikėjo, mat, su ispanais maklinėti pirmyn atgal po miestą.

Edukacijai.

2011-09-08T18:56:00.001+02:00

Jau šešios dienos kaip aš Prancūzijoje ir beveik penkios kaip Angers. Pasibaigs šiandiena, ateis penktadienio vakaras ir bus lygiai savaitė.

Sulig kiekviena diena Angers man darosi vis labiau pažįstamas, ir paklausta kelio jau galiu parodyti daugiau ar mažiau tikslią kryptį. Radau parduotuvę, kur sąlyginai pigiai (palyginus su kitomis vietomis) galima nusipirkti sąsiuvinių ir kitų panašių priemonių. Radę maisto prekių parduotuvę ją pasižymime žemėlapyje. Čia tau ne maxima, kuri visada kur nors šalia stovi. Čia - Prancūzija, čia kokios šešios ar septynios maisto prekių parduotuvės visame mieste, bet visos jos nedidukės. Tiesa, sklando visiškai pagrįstas gandas, kad miesto pakraštyje yra diiiidelis diiidelis prekybos centras, kuriame ir kainos žymiai mažesnės, ir pasirinkimas toks pat didelis, kaip ir pats centras. Bet kojos įkėlusi ten dar nebuvau, nes jis vis tik toli. O dviračio dar neturiu. Čia viskas per univerą - tai ten koks susitikimas, tai ekskursija, tai dar maža kas. O prancūzai persidirbti nemėgsta. O štai aš mėgstu ateiti tuomet, kai jiems pertrauka.

Paskaitos prasidės pirmadienį - antradienį.
Pirmadienį, - jei turime pasirinkę dalykų iš L1, antradienį - jei iš L2 ar L3. Raidė "L" reiškia licence, ir daugmaž atitinką bakalaurą Lietuvoje. Yra dar ir raidė "M".
Dalykų iki galo dar nepasirinkau. Jie yra bene vienintelis dalykas, kuris man sukelia pasimetusios mainų studentės savijautą, nes didžioji dauguma mano norimų dalykų yra pavasario semestre, o dabar, kaip žinia, yra ruduo. Bet aš primečiau, kad, jeigu ką, pasiimsiu mokytis arabų, dar ką nors, turėsiu reikalingą kreditų skaičių ir apsimesiu, kad čia taip ir turi būti.

Univere yra gana didelė biblioteka, organizuota taip pat kaip ir CCF'as. Mačiau galima pasiimti iš ten filmų, reiks pažiūrėti, gal turės ką gero. Savaitgalį Angers vyks les accroche-coeurs renginių ciklas, kurio šių metų tema - pietūs (ne maistas, o pasaulio šalis). Rodys Kusturicos "Katytė juoda, o katinas baltas". Planuoju nueiti pažiūrėti, nes baisiai smalsu kaip į jį reaguos prancūzų publika, nes, bent jau mano nuomone, šitas filmas iš tų, kurie arba labai patinka, arba jų negali pakęsti. Dar mieste žadama daug muzikos, kino, šokių, teatro etc. Vūhū.

Kol kas tiek. Edukacinė valandėlė "susipažinkime su Angers-1" baigta.
A+

P.S. ne, "A+" nėra įvertinimas.

vietoj kalbos istorijos.

2011-06-05T22:46:00.001+02:00

Aš visada norėjau parašyti knygą. Tokią gerą, kad net galėčiau pasirašinėti naujai sugalvotu (todėl kiek normalesniu nei tas, kurį raitau dabar) parašu.

tik mano visi siužetai banalūs

nes aš dar niekad neparašiau jokios nuoseklios istorijos

kuri būti kiek ilgesnė

išskyrus tą, kurią rašiau vaikystėj,

kai dar rašyti nemokėjau,

todėl tiesiog vingiavau po sąsiuvinį

pataikydama į eilutes

bet tada kažkas pamatė, kad rašau,

ir nusprendė, kad reikia mane išmokyti rašyti,

tai nuo to laiko nebeparašau nieko ilgo,

nes rašau raidėmis, o ne vingeliais,

ir raidėmis rašyti sunkiau

Vėl truputį norėčiau būti princese. Kai niekad nesi buvęs, visada labai norisi. Nors trumpam. Nešiočiau tiarą, turėčiau desertinių šakučių, žinočiau kaip ir kada naudotis trimis skirtingais šaukštais, man darytų manikiūrą ir aš mokėčiau joti žirgu.
Jau turiu gimtadienio pilį. Pradžia yra, n'est-ce pas? : )

vietoj namų darbų.

2011-05-08T12:23:00.003+02:00

"Gyvenime mane visada žavėjo saulė, vanduo ir ėjimas"
Ne mano žodžiai, bet galėčiau ir aš tokius pasakyti.

Anądien autobuse vyras, panašus į Harlį iš 'Lost', tik truputį vyresnis, garsiai visiems kalbėjo apie KGB agentus, Michailą Sergejevičių Gorbačiovą, Lietuvą, Europos sąjungą, ateitį, politiką ir žmones. Šypsojausi jo klausydama, nes man patiko, kad jis kalba. Kad suardo viešajame transporte visuomet tvyrančią tylą. O kiti žmonės jį irgi girdėjo, bet nesišypsojo, nes lietuviškajam viešajam transportui būdinga nesišypsoti, tylėti ir jokiu būdu nežiūrėti į kitus žmones.
* *

Susirask keletą nuotraukų ar atvirukų su vaizdais iš tų vietų (šalių, miestų, kalnų, džiunglių ar dykumų), kurias svajoji kada nors aplankyti. Tada paskambink į kelionių agentūrą ir išsiaiškink, ko reikėtų, norint ten nuvykti. Gal iš pradžių pasirodys pernelyg sudėtinga ir brangu, bet jei tikrai norėsi - nukeliausi. Jei jau žmonės sugebėjo išsilaipinti Mėnulyje, tai kodėl tu negalėtum savaitėlę praleisti Paryžiuje?

Tereikia tik gerai suplanuoti!

Aha, aš irgi sakau - o kodėl gi ne?

- O kodėl?
- O todėl, o todėl.

jie vakar @GMD buvo labai vykę :)

Trupiniai.

2011-04-06T12:49:00.000+02:00

Velniškai mėgstu tuos rytus, kai netyčia atsikeliu truputį per vėlai, kad laiku spėčiau į paskaitas, pabandau laimę į jas spėti, nespėju, nusprendžiu nevėluoti, ir todėl rytą praleidžiu kur nors senamiestyje gerdama kavą ar skaitydama knygą, o kartais darydama šiuos abu dalykus vienu metu, o kartais nedarydama nei vieno iš jų. Tokiais rytais iš gyvenimo dingsta visas dvidešimt pirmo amžiaus skubėjimas ir su juo susijusios ar jo sukeltos problemos bei mintys. Ir visa diena atrodo gyvesnė nei kitos, nes atrodo, kad rytas tęsiasi iki pat vakaro.
Tik paskui vakare truputį pasiilgstu triukšmo.

Prancūzų eseistas, kurio pavardę pamiršau, vienoje savo knygoje, kurios niekad neskaičiau, rašė, kad šiandieninė visuomenė iš kiekvieno žmogaus reikalauja, kad jis visuomet šypsotųsi, būtų/atrodytų laimingas. O leisti sau pabūti ramiam ir retkarčiais paliūdėti yra tikrų tikriausia prabanga.

Tai ir pagalvojau kokia aš retkarčiais snobė, kad leidžiu sau būti tokios nuotaikos, kokios esu.
Linksma, liūdna, pikta, pasimetusi, džiaugsminga, nesitverianti savame kailyje.

Beskaitydama Fernando Pessoa priėjau išvadą, kurią visąlaik žinojau: visus žmones žavi buriniai laivai. Jie, kaip ir švyturiai, turi savyje kažką tokio, kas neleidžia apie juos pasakyti "nepatinka". Dar į šią kategoriją tikriausiai įeina kalnai ir paukščio skrydžio panoramos.

Čia dar kažko trūksta, bet aš niekaip nesurandu, kur tas kažkas yra. Matyt atitrūko per toli, ir todėl nebegaliu jo sugrąžinti atgal.
Gal vėliau.

Tolima šalis.

2011-03-14T16:41:00.000+01:00

Namo išvažiavau dar ir dėl to, kad mėgstu važiuoti. Traukiniu ar autobusu, tai ne taip ir svarbu. Svarbus yra pats buvimas keleiviu, už lango besikeičiantys vaizdai ir galimybė netrukdomai galvoti. Važiavimas būtent tai ir suteikia.

Įsitaisai kuo patogiau, įpranti prie supimo (jei važiuoji autobusu) ar prie per garsiakalbius skelbiamos informacijos (jei važiuoji traukiniu) ir išsikraustai į visai kitą pasaulį, esantį dar toliau nei spintos gilumoje besislepianti Narnija, painesnį nei Murakamio vienaragių ir šulinių šalys, saugesnį nei brolio Peverell'io neregimasis apsiaustas, gaivesnį už pirmą pavasario lietų ir paslaptingesnį nei Skrybėlius ar net pats Češyro katinas, kuris vieną vakarą mėnuliu šypsojosi Vilniui. Patekti į tą šalį nelengva, o pasidalinti tuo, ką ten randi, dar sunkiau.

Tik niekaip nesuspėji pagauti grįžimo į tą pasaulį, kuriame būni kasdien, akimirkos. Taip ir nepavyksta suprasti, ar ir jis nėra kokios nors kelionės rezultatas.

Sienos.

2011-02-17T14:12:00.001+01:00

Gyvenant bute, nori to ar nenori, tampi socialiu žmogumi. Bent jau iš dalies tai tikrai.
Gal kasdien ir nesusitinki su kaimynais, bet bent minimaliai išmanyti jų gyvenimo ypatumus visai įmanoma. Per sienas girdisi nesuprantamos pokalbių nuotrupos, murmesiai, kuriuos sunku paversti žodžiais, cypiantys vamzdžiai, kurių melodijos kartais primena grojimą dūdele, siuvimo mašinos keliamas garsas, šuns lojimas, iš kurio galima spręsti, kad šunelis ne aukštesnis nei iki kelių, plaktuko kaukšėjimas ir gręžimas, vaiko verksmas, skambantis telefonas, spintos girgždesys, žingsniai, o kartais ir nerimą keliantys riksmai.

Kaimynė iš 42-ro buto susitikus visuomet palinki geros dienos.
Dar yra viena faina moteriškė iš devinto aukšto.
Kažkoks vyrukas augina juokinga pekinų veislės šuniuką (gal ten jis loja?)

Be vienuolikos pavasaris.
------------------

Jie išėjo iš proto į darbą,
o tu visdar čia.

Kasdien vis labiau pavasaris.

2011-02-09T22:21:00.000+01:00

Galvom suaugę baras profesoriai,
Kad vietomis gabus, bet nerimtas,
O man, kur pažiūriu, - visur pavasariai,
Kiekvienoj kišenėj pavasarių šimtas.

-umas.

2011-01-21T18:16:00.000+01:00

Susimaišiau kur čia diena, o kur naktis, nesuprantu kaip eina laikas (net sapnuoju jo painumą), pasibaigus sesijai nebežinau kuo užsiimti (nesvarbu, kad per sesiją buvo tik negaliukaipnervuojkadreikčiamokytisirdėltoašnegaliuveiktitokonoriu), dar man atrodo, kad nebemoku rašyti, bet maža kas čia man atrodo ;D

Užtat man labai patinka browsinti blogus. Pradedu nuo kokio blogo, kurį rašo kas nors iš mano pažįstamų, tada per mane sudominusių postų komentarus ar kur nors šalia nurodytus linkus einu tolyn, vis tolyn ir tolyn, kol galiausiai nebežinau kelio atgal, bet esu atradusi kažką užkabliuojančio bent dvidešimčiai postų. Arba ne, kaip šiandien.

Kadangi su šitom atostogom susimoviau, tai galvoju, jog reik greičiau važiuoti namo. Vistiek tą patį veiksiu.
Nieko gero iš manęs, et. Dabar būtų pati ta akimirka pasakyti "bet per kitas atostogas aš pasitaisysiu ir ple ple ple.. ", bet ką aš žinau, ką per jas veiksiu. Negerai mėginti apgaudinėti save, reik arba iš tiesų apgauti, arba visai neapgaudinėti. Nors geriausia yra apgauti visus kitus, iškrėsti pokštą, kurio niekas nesitikėtų, ir nematyti problemų tame (nes jų ten nėra, o kai nėra, tai nėra ir ką matyti. Štai koks puikus beprasmiškas miškas be prasmės).

Tikiuosi LiJOTui patiks tai, ko pripaisčiau. Visai nuoširdi paistalionė išėjo, tik kažin ar su tokia "papildoma informacija", kokią vakar CViake parašiau, man kas darbą duotų. O gal kaip tik dėl to ir duotų? Vis įdomiau nei "komunikabilumas, atsakingumas, kruopštumas, sąžiningumas" ir kiti -umai. Vienintelis originalus -umas, kurį dabar prisimenu, buvo Tumas-Vaižgantas. Tikriausiai nieko nesu skaičiusi, ką jis rašė, bet Tumas vis geriau nei darbštumas.
Ai, dar Yuma yra. 3:10 to Yuma.
Reiktų vėl kada pažiūrėti, tiksliai prisimenu, kad tą pirmą (ir vienintelį) kartą žiūrint man patiko, tik dabar jau beveik nieko neprisimenu.

Tos kiaulės kažkokios labai juokingos (o gal ten labiau paršeliai, nei nežinau):

Ką aš galvoju važiuodama čekoslovakišku troleibusu:

2011-01-06T23:11:00.000+01:00

Važiavau iš Žirmūnų namo ir galvojau, kad štai, vėl priėjau tą pačią mintį, kuri anksčiau buvo du kartus atėjusi man į galvą (pirmąsyk nepamenu kada, o antrą - pernai per knygų mugę) - grįžti visada užtrunka ilgiau nei nuvažiuoti. Tiesa, anksčiau ši mintis būdavo klausimas "kodėl... ?", dabar ji tyliai ramiai atėjo pasivertusi teiginiu.
Važiavau čekoslovakišku (kodėl google chrome žymi žodį 'čekoslovakiškas' kaip klaidą ir siūlo ištaisyti jį į "Slovakijas", "Slovakija" ir "verslovininkas". Kuo pirmas ir paskutinis žodžiai lietuviški?) troleibusu, o jo langai buvo neužšalę, durys užsidarydavo sandariai, todėl troleibuso salone nei snigo, nei pūtė vėjas. Buvo beveik galima patikėti, kad troleibusas yra gražusis žemagrindis soliaris.
Pro tą neužšalusį langą mačiau nučiuožinėtą kalniuką ir pagalvojau, kad šiemet dar nei karto nesileidau rogutėmis.
Tada buvo Rygos stotelė ir aš išlipau iš troleibuso.

Suvakarėjus.

2010-11-12T01:06:00.001+01:00

Nori to ar nenori, tokiais vakarais kartais ima ir pasidaro liūdna. Teta Vienatvė už rankos paima dėdę Liūdesį ir jiedu mažais žingsniukais atitipena pas mane. Aš žvilgteliu į juos, jie man liūdnai nusišypso, ir aš juos priimu greta savęs ant sofos, pavaišinu arbata. Taip ir sėdime visi trys, kartais tylėdami, kartais kalbėdami, kol kuris nors vienas iš mūsų pasitraukia. Visuomet užtenka, kad išeitų kuris nors vienas. Tada ir likę du patyliukais išeina kiekvienas savo keliais.

į nepravertas duris,
į nemiego karalystę

Eurotrip'as velniškai užkabliavo (Scotty doesn't know!). Žiūrėjau jį tada, kai dar teta Vienatvė nebuvo atsivedusi draugo Liūdesio. O štai šią akimirką sėdime čia visi trys ir žibančiomis akimis žiūrime į kompiuterio ekraną. Keista, dėdė Liūdesys šįkart toks mielas, šiltas ir visai neliūdnas. Matyt neatsinešė į languotą skepetaitę įvynioto širdį graužiančio skausmo. Ir gerai, juk ir nereikia. Geriau jau aviečių uogienė, kurios turbūt neturiu, bet vistiek ji geresnė.
Gaila, kad lauke nebėra taip šilta, kaip buvo vasarą. Kuomet ilgi tylūs vakarai balkone atgaivindavo, kuomet kartu su draugais slėpėmės nuo saulės burės pavėsyje, kuomet nereikėjo slėptis po paltais ir pirštinėmis. (Juokinga. Ar dar ilgai rudenį, žiemą ir pavasarį galvosiu apie vasarą?)

Šiemet labai gražus ruduo. Anksčiau dar tokio nemačiau.
Gražus lietumi, lapais, saule, žmonėmis, debesimis, žvaigždėmis, veikla, tamsa, šviesa, gamta, miestu.. Man regis, po to bus graži žiema, gražus pavasaris ir graži vasara.

Išsiskirstom.
Labanakt :)

Miestas.

2010-10-02T19:46:00.001+02:00

Gera rytais stebėti dar po nakties neprabudusį miestą.
Jis lyg žmogus: rytais tylus, užsimiegojęs, dar kažką sapnuojantis ir ne visad suprantantis, ar tai jau rytas, ar dar naktis; dienomis pilnas jėgų, juokaujantis ir beveik visada toks, kokį mes įpratę jį regėti, nebent kartais susimaišo diena su naktimi ir parodo savo tamsiąją pusę; naktimis jis tampa nebepažįstamas, kitoks nei diena, paslaptingas ir besislapstantis, o kartais, po ilgo ramybės maratono, - velniškai pašėlęs.

14/07/10 06am

Regata.

2010-07-29T21:52:00.004+02:00

Šių metų regatoje Kaunas - Klaipėda:

du jalai:
*vienas - pirmojo pasaulinio karo laikų, jame lūžta viskas, kas gali sulūžti.
*antras - poros metų senumo; per dieną prileidžia kiek daugiau nei 800 litrų vandens (kai buriuojant vanduo bėga per bortą, jo vistiek pribėga mažiau nei plaukiant įprastai).

maistas:
* kai buriuojant šešiairklį jalą verčia netikėti vėjo gūsiai, mažajame jale vietoj popkornų (nes jų nėra) gerai kramtosi sausa duona.
* duona su batonu vietoje kumpio/sūrio/kt priedo yra kur kas skanesnė už vieną duoną.
* slaptas draugas - geriausias skanumynų šaltinis.
* skanaus maisto per daug nebūna.
* 18 skirtingų E viename guminukų pakelyje.

pramogos:
* Jurbarkas - jau antrą regatos dieną, nors pirmą vietoj 11h ryte išplaukėm ~17h.
* debesų fotografavimas prieš audrą.
* burės įtempimas vietoj nuleidimo.
* mafija.
* futbolas:DD
* trijų valandų trukmės burės siuvimas.
* Lietuvos himnas jale ties Rusija.
* dvi su puse "saulės" ties Rusne.
* irkluoti padedantys žodžiai: "Akropolis", "išpardavimas", "75 procentai".

citatos:
* ta mergaitė gerai šneka (Aidas)
* Skirma, leisk burę! (Gytis)
* tai dabar mesiu visus darbus ir eisiu tau padėti?
* aš esu civilis. Nužudykite mane ir prarasite paprastą žmogų.
* Kokia vakaro programa? (Guoda)

----
ir buvo per regatą taip gerai, kaip jau seniai nėra buvę. :)

Sveiki, broliai lietuviai! (3 dalis)

2010-07-09T15:12:00.002+02:00

Pirma dalis
Antra dalis

Sekmadienis, birželio 27 diena
Latviai buvo bemaž visiškai užtikrinti, kad niekas mums tuose Kolkos vieškeliuose nestos. Ne todėl, kad nenorėtų pavežti, bet todėl, kad ten beveik niekas nevažiuoja. O, kai mašinų nėra, tai tranzuok netranzavęs - tikrai nestoja.
Tiesa, vieškeliai yra tik iš vienos Kolkos pusės (Ventspilio link; kelyje link Rīgos asfalto daugiau) ir kodėl mes pasirinkome žvyruotąją pusę iki šiol niekas nežino, nes asfaltuotu keliu ir dar sostinės link, regis, važiuojančiųjų turėtų būti daugiau.
Dalia su Gabriele (kitos, nežinomosios, dvi iš keturių) pasiliko tranzuoti iškart prie posūkio iš Kolkos, aš ir Emilija paėjome toliau. Kiekvienas važiuojančio automobilio garsas mums žiebė vilties spindulius (kurie po to greit užgesdavo, nes automobilis a) taip ir nepasirodydavo; b) pravažiuodavo nesustojęs; c) važiuodavo ne į tą pusę), kiekvienas saulės spindulys vertė ieškotis pavėsio. Nežinau kiek laiko praėjo, kai pravažiuojančiame automobilyje (atitinkančiame punktą b) pamatėme važiuojančias Dalią ir Gabrielę. Va taip va. Dar truputį patrypčiojusios nusprendėme eiti atgal link Kolkos ir žiūrėti kas bus - arba mus paveš, arba mes nueisime iki kito Kolkos galo (t.y. kelio į Rīgą) ir iš ten mus parveš namo.
Nuėjome iki to pačio posūkio, kur buvome palikusios D&G (ką tik supratau, kad čia - Dolce & Gabbana trumpinys;D ), ir sustojo baltas autobusiukas, kuriame sėdėjo du vyrukai, kalbantys latviškai (netikėta nebuvo). Pasiūlė pavežti iki Mazirbes, sutikom, nes prie Mazirbes buvo sankryža - vienas kelias vedė į Ventspils, kitas - į Talsi per Dundagą. Autobusiukas nebuvo komforto viršūnė: durelės šone neatsidarė (todėl teko įlipti pro galines), sėdėti nebuvo kur (todėl teko sėdėti ant kuprinių), be to, autobusiuke šalia mūsų mėtėsi kirvis, kastuvas ir dar keletas įrankių, kaip statybiorams ir priklauso. Bevažiuodami pamatėm tranzuojančias Dalią ir Gabrielę, vairuotojai paklausė ar jos mūsų draugės, pasakėm, kad taip, jie sustojo, jos įlipo ir besijuokdamos nuvažiavom iki Mazirbes.
Čia D&G paėjo keliu link Talsi, o mes, po kurį laiką trukusio sėdinėjimo ir gulinėjimo ant autobusų stotelės suoliuko, nusprendėm, kad reikia tranzuoti iškart dviem kryptimis - aš stovėjau ant kelio link Ventspils, Emi - link Talsi. Sutranzavau du vokiečius su nameliu ant ratų. Vokiškai pasisveikinę perėjome prie anglų kalbos. Pasiūlė nuvežti iki Slīteres nacionalais parks pabaigos (apie 15 km), kur jie nori sustoti, sutikome. Bevažiuodami pasikalbėjome, pasakėme, kad tranzuojam į Ventspils. Pro langą besikeičiant vaizdams ir automobiliui vis nestojant, pasitelkiau į pagalbą kelio ženklus bei žemėlapį ir supratau, kad jie atsisakė minties sustoti parko pabaigoje ir dabar smagiai mus veža į Ventspils.
Išlipome Ventspilyje, aš pati sau netikėtai nustebau, kad čia teka Venta, perėjome per miestą iki kelio į Rīgą ir Talsi. Laukėme, tranzavome, ėjome, sėdėjome. Išbandėme šimtą įvairiausių tranzavimo metodų. Tada ėmiau ir sutranzavau automobilį, kurio vairuotojas sakė, kad jie važiuoja į Rīgą. Į Rīgą mums nereikėjo, tad sutarėme dėl kelionės iki Tukums. Važiuojant automobilio greitis svyravo nuo 90 iki 150 km/h, monotoniškas Latvijos kraštovaizdis lipino akis, bet užmigdyti nepajėgė. Pasikalbėjome su vairuotoju (kurio tautybės taip ir nesupratau, bet gana pagrįstai įtariau, kad jis ne latvis - angliškai kalbėjo puikiai, latviškai (mano nepatyrusioms ausims) - irgi gerai, tik buvo keista jam besikalbant su šalia jo sėdėjusia mergina girdėti latviškuose sakiniuose įsipynusius angliškus žodžius. Emilija sakė, kad didelę kelio dalį ji svarstė, ar čia iš tiesų jis taip kalba, ar jai tik girdisi, bet kadangi girdėjome abi, tai nebuvo iliuzija) apie mūsų kelionės pradžią, planuojamą pabaigą ir maršrutą, geografiją, etc. Po kiek laiko jis pakalbėjo telefonu ir pranešė mums, kad jų maršrutas pasikeitė: jie važiuoja jau ne į Rīgą, o į Jelgavą. Būtent ten, kur mums ir reikėjo. Kad ir kaip bebūtų, tai buvo antras automobilis iš eilės, kuris mus vežė ir pakeitė maršrutą į tokį, kokio mums ir reikėjo. Sutapimas ar ne, bet tai žymiai lengvino mūsų situaciją, nes aš turėjau atvykimo į Šiaulius deadline'ą.
Jelgavoje nustebinome keletą vietinių gyventojų, klausdamos į kurią pusę čia Lietuva. Perėjome per miestą, nuėjome prie žavaus ženklo, žyminčio miesto pabaigą, ir ėmėme tranzuoti. Kad tautiečiai mieliau stotų, iškėliau savo užrašų knygelę (tą pačią, kurią pamečiau Šiauliuose), kurios viršelį puošė gimtosios Lietuvos vėliava. Padėjo. Lietuviškais numeriais pasidabinusio automobilio vairuotojo akys pastebėjo vėliavą, kojos gnybė stabdžius, automobilis sustojo, mes įsėdome ir išvažiavome į Lietuvą.
Lietuviškojo automobilio vairuotojas Latvijoje laikėsi kelių eismo taisyklių ir daugiau 90-ties nevažiavo. Kirtus sieną kelio ženklas, ribojantis greitį iki 70 km/h, paskatino jį važiuoti greičiau nei 110 km/h. Namai yra namai. Mus pavežė iki kavinės-baro "Plūgo broliai", nes ten vairuotojas su mergina (vėl!) sustojo pavalgyti. Su Emi nuėjome iki autobusų stotelės tranzuoti. Viens du, lengvas mostas ranka ir sutranzavau raudoną automobiliuką, kuris mus nuvežė į Šiaulius Šiauliuose buvome 1,5 h iki mano deadline'o pabaigos. Vūhū. Buvo keista vėl būti Lietuvoje, nes atrodė, kad Latvijoje buvome ne keturias dienas, o keturiolika. Iš vieno Šiaulių daugiabučio sklido With the lights out it's less dangerous, here we are now, entertain us.. , saulė degino man galvą, (kupranugariai sudžiūvusią žolę kramsnoja, ant kojų nagai).

* * *
Keturios dienos, ~trylika valandų. tranzavimo, devyni automobiliai, 780 kilometrų, dvi valstybės, dvi tranzuotojos, vienai - pirmas kartas tranzuojant :)

Kelionės žemėlapis:

View Latvija in a larger map

Kas tas yr? (2 dalis)

2010-07-08T14:47:00.005+02:00

Pirma dalis

Pas Kristine važiavom autobusu. Kadangi žmonių buvo pakankamai, tai stovėjome prie durų. Aš su didele kuprine vienoje durų pusėje, Emilija, su ne ką mažesne kuprine,- kitoje. Kristine juokėsi ir sakė, kad mes panašios į durų sargus.
Jos namuose jautėmės taip, kaip privalu jaustis namie - kaip namie! Ji mus pavaišino vakariene, supažindino su savo draugu Linards, davė paragaut latviško alaus, ir, dar truputį pasėdėję mažoje jaukioje jų virtuvėlėje bei paprikolinę (negalėjau nepanaudot šito žodžio;D ) apie estus, išvažiavome į senamiestį susitikti su kitais "Baltic weekend" dalyviais.
Beeinant link susitikimo vietos vis žvalgiausi po žavųjį Rīgos miestą ir svarsčiau, kad reikia Vilniaus savivaldybę atsiųsti į Rīgą pažiūrėti kaip turi atrodyti Miestas, o Latvijos valdžią - į Lietuvą kelių pažiūrėt. Nors tie keliai ne taip ir svarbu, geriau jau vilniečiai į Miestą paspoksotų. Susitikome prie tradicinės susitikimų vietos Rīgoje; jau buvo atėję ir mūsų laukė suomė rožinė svajonė Irena, lenkas ir juos lydinti latvė (regis, viskas, o jei ką ir užmiršau, tai koks skirtumas). Visi kartu per senamiestį nuėjome į lauko kavinę, ten užsiėmėme šimtą milijonų stalų (kokius penkis), pradėjome užsisakinėti ir tada žavus barmenas paprašė manęs ir Emilijos parodyti dokumentus, nes mes mat jam seem a little young.
Laikui bėgant mūsų rinkosi vis daugiau ir daugiau, net estai atvažiavo! Vardų neišmokom bemaž nei vieno, gal tik kokius tris-keturis. O laikas ėjo ir toliau, todėl vakare grįžome 'namo' ir nuėjome miegoti. Visą naktį miegodama kojomis rėmiausi į DVD grotuvą, bet jam dėl to, manykime, nieko neatsitiko.

Penktadienis, birželio 25 diena.
Atsikėlėme, pavalgėme hostelio lygio pusryčius ir išėjome į stotelę. Savarankiškai. Ne, mūsų šeimininkai nebuvo nesvetingi. Tiesiog jiems Kolkoje būti reikėjo anksčiau nei mums (organizatoriai, vis dėlto), todėl jie mus paliko miegančias, paliko tuos hostelinius pusryčius ir raštelį su autobusų bei troleibusų tvarkaraščiais. Mes Saulės atokaitos (taip trijų žmonių jėgomis išvertėme pavadinimą) stotelėje sulaukėme reikalingo viešojo transporto ir išvažiavome. Turėjome po elektroninį bilietą, Emilijos neveikė. Kadangi mano bilietas veikė, aš ramiai leidausi į apsvarstymus kas būtų, jei įliptų konrolė. Mano mintys taip ir liko apsvarstymų lygmenyje, nes iš autobuso išlipome kontrolei taip ir nepasirodžius. Ir išlipome viena stotele per anksti, todėl teko pėsčiomis pereiti vieną iš Rīgos tiltų per Daugavą. O Daugava tai čia ne Neris, tiltai per ją kur kas ilgesni. Bet užtat turėjome į valias laiko paspoksoti į miestą nuo tilto, apkalbėti swedbank'o pastatą Rīgoje ir palyginti jį su tuo, kur Konstitucijos prospekte stovi.
Tiesa, į senamiestį važiavome ne tam, kad po jį pasivaikščiotume, o tam, kad susitiktumėme su dar viena latve, kuri mus nulydėtų pas estus. Susitikimo vietos nesupainiojome, truputį luktelėjome ir atėjo mūsų lauktoji latvė. Ji mus nusivedė į savo namus (o ten - penkių kambarių butas, einasau einasau), kur pas ją nakvojo šeši estai. Po ilgo laukimo (estams, turbūt, gana greit po mūsų atėjimo) susipakavome dešimties žmonių daiktus į dvi mašinas ir išvažiavome į Kolką.

Važiavome, tada dar šiek tiek važiavome, tada dar truputį, dar šiek tiek, dar važiavome ir važiavome, važiavome, ir paskui, dar pavažiavę, atvažiavome į Kolką. Mus džiugiai pasitiko uodai. Ir ne kokie du ar penki, o po šimtą šešiasdešimt kiekvienam individualiai. ;D ir tai, tas šimtas šešiasdešimt buvo tik sutikimo grupė; visi kiti buvo užsiėmę savais reikalais ir negalėjo atvykti iškart. Atvyko vėliau.

Kolkas rags - žavi, jauki ir aplankymo verta vieta. Paplūdimyje uodų nėra, užtat jūroje stovi švyturys, kuris šviečia ir maudytis kviečia.
Susipažinome su kitais "Baltic weekend" dalyviais, pusę dienos smagiai visi kartu praleidome žaisdami paplūdimyje, paskui atvažiavo kiti lietuviai ir t.t., ir pan. Žodžiu, smagiai leidome laiką tiek penktadienį (vakare buvo lietuvių ir estų national evening; prisistatinėdami padarėm quiz'ą ir visus šokiravom pareiškimu, kad vienu metu lietuviai buvo nutarę, kad reikia perkelti šalį į Madagaskarą), tiek šeštadienį. Šeštadienį buvo orientacinis po Kolką. Turėjom senų rusiškų žemėlapių kopijas, ir aš retkarčiais vis ko nors paklausdavau, koks žodis kur parašytas. Dar komanda, kurioje buvau (Flower power), turėjo rusišką kompasą. Tai ir čia teko klausti, kuri raidė reiškia šiaurę.
Po orientacinio reikėjo padaryti žygio žemėlapius. Visi darė kas kaip išmanė. Mes darėm visiškas nesąmones, priklijavom dvi žuvis (viena simbolizavo ežerą, kita tiltą), daug lapų vietoj miško ir nukirpom pusę žemėlapio, nes nu ten neįdomiai gavosi. Užtikrintai padarėm blogiausią žemėlapį ever, bet pristatinėti jį buvo smagu. Po to dar reikėjo traukti temas vaidinimams. Mūsų vaidinimo žvaigždė the blond girl visus žavi turbūt ligi šiol.

Žodžiu, per baltic weekend'ą viskas ėjosi puikiai. Tada netikėtai staiga išaušo sekmadienio rytas, mes atsikėlėme anksčiau nei kiti (šįsyk jau ne dviese, o keturiese), besimaudydamos išnaudojome paskutinį vandenį ir, pažadinusios visus atsisveikinimui bei sulaukusios linkėjimo good luck (su mintimi, kad jei norime ištranzuoti iš Kolkos, sėkmės mums tikrai prireiks), išėjome į beveik visiškai nevažinėjamą vieškelį, nes jau buvo laikas tranzuoti namo.

Labvakar, Latvijas Respublika! (1 dalis)

2010-07-07T16:26:00.003+02:00

"Ir aš tikrai myliu Lietuvą.." kažkodėl tik ir skambėjo mintyse įvažiavus į Latviją. Į Latviją?!
O taip!

Apie idėjos atsiradimą, pasiruošimą ir visą kitą pradžią nepasakosiu. Pradėsiu nuo to, kad Latvijoje reikėjo būti penktadienį, bet jau iš anksčiau aš ir Emilija nusprendėme vykti ten ketvirtadienį, - kad netektų vėluoti, daug sukti galvos (nes iš Rygos į Kolką, kur turėjo vykti renginys (?!), mus žadėjo nuvežti estai) ir dar kad Rygą pamatytume

Bet apie viską nuo pradžių:

Ketvirtadienis, birželio 24 diena.
Rytas nebūtų rytas, jei akys neliptų ir daugiau miego neprašytų. Bet ką jau padarysi, jei reikia keltis, tai reikia. Atsikėliau, paskutinįkart pašėriau žuvis, užsimečiau kuprinę ir, su Emilija (kuri, negaliu nepaminėti, visą laiką iki kelionės prognozavo mums nesiliaujantį lietų, nestojančias mašinas ir pakelių maniakus) pašonėj, išėjau į platųjį pasaulį kelio ieškoti. Tfu, ką aš čia? :o išėjome mes tada į stotelę, kad nusigautume iki Emilijos daiktų Saulėtekyje, nors iš tiesų tai slapčia norėjome išmėginti šventinį viešąjį transportą.
(užrašų knygelę, deja, pamečiau kažkur Šiauliuose (linkėjimai ją skaitantiems), todėl numeriai remsis atmintimi ): 53, 7, 10, 19, 19, 56, 53.

Taip taip, darsyk 53 ir mes - prie skruzdėlyno bei BIG'o. Einant galvoje skambėjo Norah Jones Sunrise, gražu. BIG'e įsigijome A4 lapų sąsiuvinį (kuris mums vėliau labai pravertė) ir išėjome mėginti laimės.
~11 val. Mūsų išsirinktoje tranzavimo vietoje stovėjo rožinė gražuolė su trim krepšiais (jai sustojo gal po kokių septynių-aštuonių minučių nuo to laiko, kai atėjome), tai paėjome toliau. Vėliau už mūsų atsirado juodai apsirengęs vaikinukas su skėčiu (kaip jam sekėsi, nežinau) ir moteriškė, ieškanti kas nuvežtų į Šiaulius.
Kamilė žadėjo penkių minučių laukimą. Mums jis pavirto penkiolika. Bet per tą laiką spėjome pasidalinti šviesoforais, mašinų srautais, pralinksminti dviratininką ir papusryčiauti. Emilijai betranzuojant sustojo tamsiai mėlynas Volvo, kuris nuvežė mus į Panevėžį.
Kad nuvežė, tai gerai, bet paleido miesto pradžioje, tad teko eiti pėsčiomis per visą Panevėžį. Galų gale ėjimas mums nusibodo ir, pasitelkusios orientacinius gabumus mieste, kuriame iki tol nebuvo tekę lankytis, bei įkirtusios vietinę tvarką pasivažinėjome Panevėžio viešuoju transportu (vaje, dar truputis, ir tas viešasis transportas antraisiais namais pavirs:D) ir nusigavome iki Piniavos. Iš ten, visiškai netyčia ir netikėtai, sutranzavome pilką Mercedes, kuris mus nuvežė iki Pasvalio. Vairuotojas buvo įdomus vyrukas, maždaug keturiasdešimties metų pensininkas, dirbęs Apsaugos departamente, apkeliavęs bemaž visą pasaulį ir vasaromis po mėnesį laiko atostogaujantis Prancūzijoje, nes ten gražu. ;D Neblogai, a?

Pasvalyje buvome 14:40 h. Ir strigome. Ilgam.
Maždaug pusantros valandos džiaugėmės Pasvalio pakraščio apylinkėmis. Bet džiaugsmas juk nebūna begalinis, todėl, laikui bėgant, tos apylinkės mums nusibodo. Vos tik sms'u iškeikiau Pasvalį, ėmė ir sustojo dvi merginos pasvalietės, kurios mus pavežė iki Latvijos pasienio.

Lietuvos - Latvijos sieną kirtome pėsčiomis. Nes nėra mašinų - na, ir nereik. Kirsdamos sieną diskutavome, ar galima sieną kirsti pėsčiomis, ar negalima, nes man kažkodėl atrodė, kad seniau (iki Šengeno) tai jau tikrai nebuvo leidžiama. Emilija sakė nieko panašaus negirdėjusi. Anyway, sieną perėjome, su Latvijas Respublika pasisveikinome, pasieniečių nematėme nei vieno. Joninės?

Latvijos kraštovaizdis nelabai skyrėsi nuo lietuviškojo (kažin kodėl?;D ), bet apie kelius to paties, atleiskite, pasakyti tikrai negaliu. Mano kaime pagrindinė gatvė platesnė už įprastą Latvijos kelią (kuris, mano supratimu, turėtų būti lygiavertis lietuviškajam užmiesčio keliui, kur 90 važiuoti leidžia). Ir oras!.. Perėjus sieną išsipildė Emilijos lietaus pranašystės. Aišku, pranašystės išsipildymas - dalykas neblogas, bet ši džiaugsmo antplūdžio nesukėlė.
Apylinkės neatrodė tinkamos tranzavimui (ypač įkvepiantis atrodė tas vaizdas už nugarų - gražus, tuščias, važiuojančių automobilių nesubjaurotas kraštovaizdis), todėl prie kuprinės prisisegiau dar BIG'e užrašytą "Rīga", ir pėsčiomis patraukiau Latvijos vidurio link.
Ėjome ėjome, kai pravažiavęs mus ėmė ir, netranzuotas, sustojo geltonas autobusiukas su užrašu Kindergarten.lt, kurį matėme dar ties Pasvaliu tranzuodamos (ir kur jis tiek užtruko, kad mes ji aplenkėm? :o ). Norit važiuot su mumis? keistu akcentu paklausė vairuotojas, ir mes džiugiai įlipome vidun. Nors ir kindergarten'as, bet vaikų buvo triskart mažiau nei suaugusiųjų - du. Ir jie visi važiavo ten, kur mums tą vakarą ir reikėjo - į Rīgą.
Važiuoti buvo malonu (nes važiavome, nes autobusiuko salone nelijo, nes ir šiaip nais) ir įdomu - nes vairuotojas vokietis Andreas, kalbantis vokiečių/lietuvių/latvių kalbų mišiniu; likę keleiviai - lietuviai, bet vaikai su vokiečiu kalbėjo vokiškai. Dabar, rašydama šitą blog'ą, pabrowsinau ir supratau, kodėl ten viskas taip buvo - pasirodo, šitas kindergarten'as yra vaikų darželis, kuriame propaguojama dvikalbystė. Bevažiuojant Emilijos paklausiau kaip, ji sakė, kad gerai, nes buvo net dujų balionėlį užmiršusi. Geras ženklas.
Dar kartu važiavo tranzuotojas vaikinukas, važiuojantis į Rīgą pas draugus, su kuriuo persimetėm keletu sakinių, panaršėm Rīgos žemėlapį ir dar kartu Rīgoje išlipome.
Bevažiuojant į akis krito tai, kad wtf kas čia per užsienis? Maxima, iki, rimi, prisma, forum cinemas, čili pica, swedbank, seb, tele2.. Feels like home.

Rīgoje buvome ~18 val.
Neilgai trukus susiradome centrinę geležinkelio stotį, kur buvo sutarta susitikti su mus pernakvoti priimsiančia latve Kristine. Geležinkelio stotyje neradome nei vieno suoliuko, todėl, kaip tikros lietuvės, atsisėdome tiesiog ant laiptų šalia meninės kompozicijos iš knygų. Netrukus po to mums už nugaros įsikūrė trijų prancūzakalbių kompanija, su kuriais, gėda gėda, taip ir nepersimetėm nei žodžiu (o galėjome pasipraktikuoti prancūzų kalbą.. ech.. vareva;D ).
Palaukėme gal pusvalandį, užkandome javinukų ir, kai aš jau buvau perskaičiusi vieną latvišką knygą ir susiradusi anglišką apie Latvijos įdomybes, kur buvus, kur nebuvus, atsirado mūsų Kristine, su kuria nuėjome į autobusų stotelę ir išvažiavome jos namų link.

Apie pavasarį ir vasaros pradžios pasimetimai.

2010-06-06T20:50:00.000+02:00

Anksti pavasarį, kai medžių lapai ne tik, kad dar nežaliuoja, bet ir išvis neegzistuoja, stovint ant ant kalvų kalvelių labai daug matyti į tolį. Matyti ir ten, kur vasaromis nematyti nieko. Tada labai norisi kur nors pabėgti nuo visko bei visų ir tyliai, niekam netrukdant būti gamtoje. Žiūrėti į saulę, stebėti jos kelią danguje, stebėti rodos bekraščius laukus ir dygstančią žolę..

O pavasarį,
pavasarį -
sekdamas saule
laukais
vėl aš pareisiu su paukščiais,
mojuodamas
žydinčia vyšnios šaka.

Dar pavasarį, kai bėgi, bet nepabėgi, gerai būti su žmonėmis ir komunikuotis per naktį.

Artėjant vasarai protas ima nerimti ir norisi vis daugiau veiklos (ne protinės). Imu dėlioti vieną planą, tada antrą, trečią.. Ir išeina viskas kaip su neįdomia dėlione: padėlioju šen, padėlioju ten, sudedu į dėžutę ir nukišu į spintą - sudėsiu kitąmet. Tada išeinu lauk, žiūriu į dangų ir laukiu kol kas nukris. Kas nukrenta, to ir imuosi. Taip atsirado trylika užimtų vasaros dienų. Nedaug, bet vis jau šis tas, nors vilties nedaug tesuteikia.

O kooks'ai taip vasariškai groja..

Taip vasariškai, kad įsisvajoju apie vasarą ir negaliu liautis apie ją galvojusi. Apie nors vieną svajonių vasarą, kai viskas būtų šiek tiek labiau taip, kaip norisi, - šiek tiek šviesiau, šiek tiek džiugiau, šiek tiek labiau prie ežero, šiek tiek labiau prie jūros, šiek tiek labiau kopose, šiek tiek labiau po saule, šiek tiek daugiau juoko, šiek tiek daugiau šypsenų, šiek tiek gražios praeities, šiek tiek netikėtumų, šiek tiek daugiau visko.
Nors vieną.
Kad paskui galėčiau tylomis galvoti kaip gerai buvo ir mįslingai šypsotis.

.
Žydinčios upės perskaito vokus,
griebiasi pirštais nakties.

Ir, žinot.. Jei rytoj būsiu tokia pat kaip vakar, pasakykite man. Aš jau žinosiu ką su tuo daryti.

Niekada Vilnius?

2010-03-08T22:00:00.002+01:00

Dar penkiolika minučių.
Trečios klasės traukinys, stojantis (vidutiniškai) kas septynias minutes, ima užknist. Nes per dieną bevažiuodama perskaičiau knygą, bent pusę jos - šiame traukinyje.

Traukinyje, kuris, regis, tikrai važiuos amžinai. Niekad neprivažiuos Vilniaus. Kuriam po kiekvieno sustojimo bus dar viena stotelė, vis kita, bet ta stotelė niekada nebus Vilnius. Niekada nebus.
Traukinyje, kuriame, it prastai pastatytame siaubo filme, trūkinės elektra, kuris vis važiuos ir važiuos. Pilnas nežinomų ir nepažįstamų žmonių.
Traukinyje, kuriuo važiuojant pro langą sykį pasimatys kitas traukinys. Blykt blykt, virš jo blyksės žibintas. Truputis negarsaus triukšmo, ir neliks nieko - nei kito traukinio, nei žibinto. Blykt blykt. Liks tik savojo traukinio dundėjimas. Ne visada ritmingas, bet nesibaigiantis.

Tuk tuk. Važiuoja be galo. Namai greta geležinkelio, sniegas tarp bėgių, stotis po stoties.

Niekada Vilnius?

fff-kva.

2010-02-12T16:29:00.003+01:00

Negerai yra vietoj naujų kelnių nusipirkti knygų. Nors, kita vertus, smagu. O, be to, kad kam nors būtų pavykę knygyne nusipirkti kelnes, dar negirdėjau.
Hm, arba žmonės ten jų neperka, arba perka, bet niekam nepasakoja, todėl kiti to nesužino. Pati irgi niekad nebandžiau. (jei kas bandėt, papasakokit, labai įdomu kaip sekėsi)

Vakar suradau dar vieną tylą į savo kolekciją. Kada nors apie šitą kolekciją papasakosiu išsamiau, bet dar ne dabar. Dar reikia ją palaikyti paslaptyje ir tamsoje, kad įgautų vertę, susisteminti, leisti apsigludinti ir apkristi dulkėmis.
Tada, kokį tykų ir jaukų vakarą, tokį, kai ore tvyrote tvyro fantastika, fantazija ir fantasmagorija, surasiu kolekciją pamirštame ir pridulkėjusiame kampe, nubrauksiu dulkes ir sumanysiu kam nors parodyti. Parodysiu ją ir papasakosiu ne tik apie kolekcijos eksponatus, bet ir apie jos pačios atsiradimą.

Kvakvariumo kronikos:
(jei čia būtų lapas popieriaus, galėčiau pavadinti jį juoduoju puslapiu. )
Dvi savižudės - kamikadzės, viena - plytelių klojėja, trečia - priešiškų dantų auka.
Liudininkai apklausiami. Pagal liudininkų apsaugos programą jiems suteikta visapusė apsauga, bet uždrausta išvykti, nusižudyti, pasišalinti iš įvykio vietos ir kitaip trukdyti tyrimui.
Ką nors žinančius apie šiuos tragiškus įvykius ar galinčius suteikti bet kokios vertingos informacijos prašome nedelsiant pranešti. Už naudingą informaciją bus deramai atlyginta.

Šiam kartui tiek.
Kad pavasaris greičiau ateitų..

Dvidešimt-dešimt.

2010-01-09T23:26:00.006+01:00

arba kasdienybės trupiniai.

Po Kalėdų per Lietuvos televiziją su mama žiūrėjom "Mr. Magorium's wonder emporium". Toks pasiutusiai gražus filmas, kad mama net nustebo, kai jis pasibaigė gražiai ir be jokių skausmingų scenų viso filmo metu. Toks too good to be true.
Ir pilnas gerų minčių. Švelnių, šiltų, artimų. Gerų minčių, kurioms akomponuoja graži muzika.
Don't be shy just let your feelings roll on by,
Don't wear fear, or nobody will know you're there.

Šiandien labai užsinorėjau, kad balkone augtų mažytė obelėlė. Amžinai žaliuojanti, apkibusi rausvaskruosčiais obuoliukais.
Dar užsimaniau pamatyti kūrybinio džiaugsmo apimtas akis. Akis, su sparcle jose. Su kibirkštėle. Ir nuoširdžiai kalbėtis per naktį. Iki prašvis.

Ir noriu vasaros, noriu keliauti. Noriu ką nors maloniai nustebinti, priversti nusišypsoti, priversti pajusti džiaugsmą ir norą gyventi (kaip "Švelniuose tardymuose" rašytoją Thorton'ą Wilder'į citavo Rolandas Kazlas "Džiaukis gyvenimu, nes lavonu būsi labai ilgai"). Noriu pavargti po dienos kelionių ir sapnuoti magiškus sapnus.
Noriu, kad žmonės tikėtų magija ir stebuklais, nes you must believe it to see it. Ir kad jie mėgautųsi vasara. Nes kada dar daugiau galima mėgautis vasara, jei ne vasarą? Jei vasarą nesimėgauji vasara, tai kaip ir esi ją iššvaistęs veltui. Ar ne taip? :)

Prieš miegą tokia muzika, rodos, netinka, bet linkiu jums visiems truputį Saint Oil Sand ritmų ir žodžių, nes jie tikrai į sveikatą. :)

Dykuma.

2009-12-09T22:15:00.002+01:00

Nebūtinai reikia šypsotis iki ausų
Nebūtinai būti laimingiausiam iš visų
Nebūtinai būti tarp jų,
Bet būtinai mokėti žiūrėti kitu kampu
Nebūtinai turėti tai ką turi visi
Nebūtinai daryti tai ką daro kiti
Nebūtinai kelt kiek gali,
Bet būtinai stengtis, nes jėgų tikrai turi.

Lekiu per dykumą, nors nėra ten vandens
Mano muzika tą nykumą delnais išsems
Smėliu užkas, na ir kas
Jei bandai, bet nežinai kas yra kas.

Aišku?
Aišku.
(:

* * *
Šiandien susidūriau su vienu rimtu klausimu, kuris vos nesukėlė panikos manyje.
Dabar, kai pasidomėjau, atrodo, kad niekas nepasikeitė ir girdėta info buvo klaidinga. Anyway, -- mano reakcija nustebino mane pačią. :) bet minėta reakcija davė vaisių, o tai jau geriau nei gerai. :)

Kalėdos beveik ant nosies.

Kaip aš VUBF buvau.

2009-12-04T11:46:00.005+01:00

Kaip Dalių Skamaraką, pasak jo paties, į koncertus groti kviečia dukart: pirmą ir paskutinį, tai ir aš panašiai. Buvau VU bardų festivalyje pirmą ir paskutinį kartą. Ir tris vakarus iš eilės man buvo taip gera, kaip būna tik labai labai retai. Taip gera, kad labai lengvai galima pamilti viską aplinkui, o šypsena (paskutinį vakarą, tiesa, papuošta besikaupiančiomis ašaromis) nenulipa nuo veido.

Niekam nepaslaptis, kad bardų festivaliai yra neginčytinas gėris. Ir išeiti iš jų anksčiau (nors man tokia mintis net nekyla, bet iš kai kurių aplinkinių žmonių veiksmų matyti, kad kažkam ji visgi kyla) , tam, kad suspėti į autobusą/troleibusą, kuris parveš namo, yra visiška ir mažai kam tesuprantama beprotybė.
Verčiau būti iki galo, išvysti visus nepakartojamus atlikėjus (nors, atvirai kalbant, kai kurių buvo galima ir neišvysti, bet, kita vertus, tie atlikėjai tik sudarė kontrastą geriesiems ir taip dar labiau paryškino jų gerumą), išgirsti, kaip renginio vedėjas sako: "Na va, autobusai nebevažiuoja, nebereikės jums niekur eit" ;-D , pamatyti kaip grojama su peiliu, išklausyti muzikinę paskaitą apie meilę, o paskui išeiti iš GMF'o į gaivią naktį, eiti per naktinį Vilniaus miestą šešis kilometrus iki namų, kurie yra net ne mano namai, ir ten nakvoti, nes už draugystę ir ačiū mokyklos laikų (ha, lyg prieš šimtą metų tai būtų buvę) draugė siūlo nakvynę ir pusryčius. Beveik kaip ho(s)teliuose, kur būna bed&breakfast.
Tik ten nebūna ilgalaikių abonementų.

Abonementai nakvynei, abonementai į koncertus.

Abonementinis bilietas - ir trys nuostabūs vakarai garantuoti.
Veronika Povilionienė, Vytautas V. Landsbergis, Stipriai kitaip, Netiekto, Andrius Zalieska ir Aurimas Driukas, Gediminas Storpirštis, Olegas Ditkovskis ir Neda Malūnavičiūtė, Vladas Bagdonas, Liūdni slibinai, Mindaugas Ancevičius su grupe, Atika, Andrius Kaniava, Dalius Skamarakas, Andrius Kulikauskas..

Pirmasis koncertas - euforiškai nuotaikai,
Antrasis koncertas - gražiausia muzika (mm),
Trečiasis koncertas - paskutinis.

Ir tas trečiasis toks gražus -- daug mėlynos šviesos, daug šypsenų, palangė prie pat scenos, vienų kitiems siųstos persiųstos žvakelės, kruopščiai palangės kamputyje slepiamos renginio organizatoriaus Martyno ašaros, perpildyta salė žiūrovų, kartu dainuojančių
apie aitvarus ir nuo plojimų pavargusios rankos..

ir, kai žvilgsnis šiltesnis nei sniegas,
reiškia, jau rytas.

Dangaus sunkumo.

2009-11-24T19:37:00.004+01:00

Šiandien debesys yra taip velniškai arti žemės, ir dangus atrodo labai sunkus. Stengdamasis atrodyti lengvas jis skaidosi į tuos baltus debesis, bet jie, baltai boluodami vakaro tamsoje, atrodo tik dar liūdnesni.
Už mano lango daug miesto šviesų. Nematyti jokių didelių reklamų ar ekonomiškai svarbių objektų, tik daugiaaukščiai namai ir šviečiantys automobilių žibintai. Pačios draugiškiausios šviesos. Kažkas kažkur skuba, iš kažkur grįžta, kažko laukia.. Ir suspėja, ir sugrįžta, ir sulaukia.

Liūdniausia gyventi vienam yra dėl to, kad grįžtant niekas nelaukia. Gal dėl to taip ir norisi šuns. :}

Ir nuo savęs taip kartais daros šalta, kad noris apsigręžt ir bėgt,
o pakeliui nušvilpt kieno nors paltą su šiluma dar plakančios širdies..

Kartais prisimenu mano pačios išvestą teoriją apie žiurkėnukus. Kaip nelinksmai teisinga ji tais kartais atrodo..
Dar kartais norisi sau įspirti ir gerai papurtyti. Ir rėkti: "Atsibusk!!!"
Ir dar retkarčiais norėčiau būti kuo nors kitu, o ne savimi. Gal bent kartais būtų lengviau. Nors, kaip pasakytų turbūt kiekvienas, nė velnio ne lengviau. Visi mes turime kokių nors problemų, vieni didesnių, kiti mažesnių, tik svetimos jos dažnai lengvesnės atrodo.

Dar norėčiau, kad kas nors ateitų ir pasakytų: va, viskas, imkis šito, tai tau patiks, tai tau tinka. Tai - tavo pašaukimas. Ir aš imčiausi, ir man patiktų. Surasčiau gyvenimui tikslą. Gal taip gyventi nebūtų įdomu, bet kartais aiškumo bei užtikrintumo dėl to, ką darai, norisi daug labiau nei įdomumo. Nes žinočiau, kad pasirinkau teisingai.
O gal todėl ir kamuoja mane šitos dangaus sunkumo mintys, kad padariau kažką ne taip, pasirinkau ne tą ir nusprendžiau klaidingai? Bet kodėl tuomet svarstydama visokius kitokius pasirinkimus aš apie nei vieną iš jų negaliu pasakyti: "Šitai yra tai, ko aš ieškojau!" .
Jie čia pat, tik reikia stipriau užsimerkti.

Manau, viskas dėl tų šiandien išgirstų (de)motyvuojančių žodžių.

O gal reikia vieną dieną surašyti visus sugalvotus planus ant vienodų lapelių, juos užversti, sumaišyti, aklai ištraukti ir, nieko nepaisant, imtis juos vykdyti?
Kuomet tave sienos prispaudžia, gelbėtis reik per lubas.

* Andrius Kaniava - Po baltu sniegu
* Domantas Razauskas - Tie, kur šiandien gimė

O ar Jūs esate patenkinti tuo, kuo užsiimate? :>

Baltoji naktis

2009-10-25T23:17:00.003+01:00

Sako,
Vilniuj nebūna baltųjų naktų?
Netiesa, netiesa…
Ant stogų apsnigtų ir ant medžių baltų
Žvilga, žėri mėnulio šviesa.
Tavo plaukus, akis
Spinduliais palytės pilnas mėnuo,
Pro langą slenkąs
Miela, galva priglausiu prie tavo širdies
Ir bučiuosiu baltąsias rankas
O! Kaip gera, ramu
Po dienų įtarių
Ir po priekaišto žodžių sunkių
Kaip svaiginanti vyną aš vėlei geriu
Gerą šilumą tavo akių.
Tu - ramybė ir džiaugsmas,
Skaidrus spindulys neramiajame mano kely.
Aš, galbūt, niekados
Nepajėgsiu suklyst tiek,
Kiek tu man atleisti gali.
Ir ne mėnuo man šviečia šią naktį,
O tu!
Įstabi tavo meilės šviesa.
Sako,
Vilniuj nebūna baltųjų naktų
Netiesa,netiesa…

Antanas A. Jonynas

* * *
Dainuojamosios poezijos festivalio "Tai - aš" baigiamojo koncerto ryškiausias įspūdis:)

-- Įdomu.

2009-10-25T00:59:00.003+02:00

Gyventi įdomu.

Tikrai.

Ir kasdien vis įdomiau. O jei su įdomiais žmonėmis, tai išvis.

Žiūriu visokias įdomių žmonių nuotraukas, pagalvoju apie jų gyvenimus ir noriu gyventi kaip nors kitaip. (:

Kuomet tave sienos prispaudžia, gelbėtis reik per lubas.

Čia iš Ivaškevičiaus "Madagaskaro". Paėmiau sesei šitą knygą iš VU bibliotekos, nuvežiau, išėmiau, parodžiau, ir netyčia parsivežiau atgal. :-D~

* *

Užsimaniau paskaityti poezijos. (:

* * *

Miegokit ir sapnuokit gražiai gražiai. ((:

Gražu.

2009-09-29T23:47:00.003+02:00

Vakar (praktiškai jau užvakar):

pasiutusiai gražus rytas. Saulė, giedras dangus, švelnus lengvas rūkelis.. Net nebuvo taip šalta kaip įprastai. Matyt todėl, kad gražus rytas.
Vėliau dar nusistebėjau, kad pastebėjau koks gražus rytas. Manau, kad esu praleidusi ne vieną gražų rytą, nes jo tiesiog nepastebėjau. :)

Prancūzparkyje už nugaros sėdintis dėdulė grojo akordeonu, o aplink priešais sėdintį senuką būriavosi balandžiai. Gražu.

Gražu?

Man gražu aštuonmetis vaikas, apglėbęs rankomis kamuolį ir skubantis į futbolo treniruotę, katė, sėdinti ant palangės, atsisveikindami anūkui mojuojantys seneliai, tylus žmogus savo mėgstamiausios grupės koncerte, kai meiliai žaidžiama su gyvūnais, Jonukas baseine, mąsliai žvelgianti varna, vienišas senukas su senovišku pirkinių krepšiu, kaštonus renkantys žmonės ir patys krentantys kaštonai, matyti figūras debesyse, nuoširdūs miesto užrašai, eiti taip, kad neišgąsdintum balandžio ..

O kas gražu Tau? :)

Galvosūkis.

2009-09-28T22:24:00.002+02:00

Kaunas, Baltijos g. 12
Tarp dviejų, rodos, devynaukščių aukštai nuo žemės ištemptas tinklas su virvinėmis kopėčiomis, siekiančiomis gal ketvirtą-penktą aukštą.
Kam jis?

Vilniuje. #1

2009-09-15T23:25:00.003+02:00

Labas vakaras, mielieji :)

Taip taip, vakaras. :-D nesvarbu, kiek valandų rodo laikrodis ant mikrobangės šalia manęs.
Sigita kažkada nelabai seniai klausė, gal aš kitoje laiko juostoje gyvenu :-D na, man visąlaik atrodė, kad Lietuva visa sutelpa į vieną laiko juostą, bet, matyt, būsiu į laiko duobę pataikiusi.

Jei tiesiai šviesiai, tai seniai rašiau kažką šiame bloge (kurio, poolparty, net template'ą atnaujinau ;D Tiesa, buvau pati tai užmiršusi, na, bet smagu kai dar sugebu save nustebinti :-D ).

Kaip čia aš gyvenu?.. Gyvenu gerai. :-D taip, iš tiesų, visai neblogai taip.
Paskaitos įdomios/gana įdomios. Na, šiandien per antikinę literatūrą buvo kiek sunkoka mėginant neužmigti, bet labai tikiuosi, kad situacija po savaitės pasitaisys. Užtat per kalbotyrą nupiešiau puikų Songoką Songohaną Apu. Jis vėžlys, nors pagal ee koks ten tas multikas/istorija? aa. "Dragon Ball", taigi, pagal šitą multiką/istoriją turėtų nebūti vėžlys, bet vardas atsirado vėliau nei kūnas. :-D
Antradienis šiaip yra pati puikiausia savaitės diena (jei šis sakinys tai sugebėtų, jis varvėtų nuo ironijos pertekliaus :-D ). Nuo 9 ryto iki ~18.30 val. universitete. Dienai einant į pabaigą apima tokia savijauta, lyg ten ir gyvenčiau :-D Pasibaigus paskutinei paskaitai nesinori net pagalvoti apie mokymąsi. :-D

Prisijungusi prie vieno tinklalapio netikėtai atradau, kad "renginys", apie kurį gana senokai galvojau, bus jau rytoj. Galvoju ar išdrįsiu nueiti, ar ne. ;-DD Oui oui, galiu ir neišdrįsti, nes kol kas nežinau nieko, kas galėtų man palaikyti kompaniją ten einant. Bet bus matyti pagal mano nuotaiką ;) Jei jausiuosi ryžtingai, tada viskas bus ok. ;-D

Vilniuje oro balionų tiek, kad netgi ima nusibosti į juos žiūrėti. Pala, ką ten "žiūrėti"? Vien matyti nebeįdomu :-D O kai nebenori matyti, tai ir nebežiūri.
Kamčiatkoje mačiau ant vieno kambario langų baltomis raidėmis užklijuotą užrašą "negražu žiūrėti". Gerai atrodė. Ir išvis. Eidama nuo vieno iš Kamčiatkos barakų iki stotelės sutikau netikėtai daug seniai matytų, bet pažįstamų veidų. Užtat šiandien univere visą dieną mėginau susitikti vieną draugę, bet matyt dėl to, kad nesusitarėme dėl tikslių susitikimo vietos ir laiko, bei kadangi nelabai gerai žinau kaip ji atrodo, sutikti jos nepavyko. ;-D (kam nors keista kodėl? :-D )

Tokiu retoriniu klausimu turbūt ir baigsiu. (:
Kaip gyvenate jūs visi, kas bent sekundei kitai užėjo į šį blogą? ;-D

Ketvirtadienis.

2009-08-14T13:22:00.004+02:00

Centrinėje miesto aikštėje ant žolės įsirengėme stovyklavietę.
Gražu buvo: stovi didelė (vūū, du atskiri kambariai ir dar e-e vestibiulis -- čia tau ne juokas :-D ) palapinė, greta guli pripūsta guminė valtis su mielais irkliukais, prie medžio (vėliau - stulpo (ne, medis nevirto stulpu :-D ) ) pririšta skelbimų lenta, sukrautas šulinio formos laužas, ant kurio uždėtas juodas juodas puodas, o aplink - puodeliai, dubenėliai.. :-D

Sulaukėm dėmesio. Girdėjau, kaip viena mama vaikui pažadėjo, kad nuo 3-ios klasės galės eiti į skautus. ;-D jis džiaugėsi. O jo hiperaktuvymas bet ką išgąsdintų :-D

* *

Spontaniškai sutikau eiti į koncertą. O ten:
daug nematytų veidų, kiek daugiau nei dvi valandos koncerto (apšildė Živilė Ba), Belickas su smuikeliu, daug kalbantis Lukošius su balionų skiautere, Pearl drums, jaunai atrodantis arba jaunas ;-D gitaristas, Mamontovas šokio žingsneliu grojantis gitara, netikėtai šalia atsiradusi puiki kompanija, ta gyvo garso koncerto atmosfera, trys pakartojimai, iš kurių paskutinio jau visai nebesitikėjau, o vienas buvo: "Ne-iš-eik! Ne-iš-eik!" , mano mėgstami gabalai ("žvaigždės kartais krenta.." ir "Niekada man meilės nebus per daug" ), ugnys, pasidalijimas paskutinėmis bandelėmis, trumpalaikis lietus, ilgas ėjimas namo. Ir dar toks visiškai relaxas mėgaujantis šia akimirka. Kaip ten dainavo?
Jei esi dabar ir čia,
visas džiaugsmas tavyje.

Dinozaurai.

2009-08-09T22:52:00.004+02:00

Jau ne pirmą kartą sapnuoju dinozaurus.

Vieną sykį buvo didelis, atsirado iš knygos su paveikslėliais, kai padidinau jį ir išmečiau pro pilies bokšto langą. Nukrito kaip kamuolys. Ir didėdamas. Ėjo per namus į miestelį, žmonės bėgo. Vėliau, sapno pabaigoje, artėjo link namo, kuriame buvau aš ir mėginau užrakinti duris. Aš žinojau, kad ten nuo jo bėga, ir nebijojau:)

Kitą kartą dinozauras buvo didelis spalvotas ir iš plastelino. Paspaudus jį, jis keisdavo formą. Stebėjome šitą dinozaurą. Jis taip juokingai keitėsi, kad nesveikai juokėmės. ;-D taip, kad net per miegus juokiausi. ;-D

Dinosaur
To see a dinosaur in your dream, symbolizes an outdated attitude. You may need to discard your old ways of thinking and habits.

Nacionalinė `09 mano akimis.

2009-07-04T19:39:00.010+02:00

Išvažiuojant lijo. Būnant ten lijo gal du - tris kartus trumpai. Grįžtant lijo.

17.50 išvažiavau iš Trg.
18.26 ima lyti ir lietus stiprėja. Pro automobilio langą matau lauką, pilną pribirusį supresuoto šieno.

Pirma diena -- Į stovyklą atplaukiame/atburiuojame su "Hidra", valanda iki atidarymo. Neprisimenu nieko, ką reikia sakyti, kas po ko vyksta. Tokia out of space (?), bet viskas ok -- turiu kur ir su kuo gyventi, o tai garantuoja gerą stovyklos pradžią.

Antra diena -- žygis į Pravieniškes. Žygiuodami visi tik ir svarsto, koks čia atstumas. Galima girdėti įvairiausių variantų -- nuo 3 km iki 12 km į vieną pusę. Teisingiausias sako, kad ~5 km. Bet tai nėra svarbiausia. Esmė yra pats žygis: nueiti, sudalyvauti renginyje, pareiti.

Trečia diena -- smagus orientacinis žygis. Pirmi išeinam, pirmi grįžtam. Kaip vėliau paaiškėjo, ir pirmą vietą paėmėme. :) Visą žygį mynėme organizatoriams ant kulnų, jie vis klausinėjo, gal bėgam mes. Mes, žinoma, nebėgome, nes ir taip organizatoriai vos spėjo punktus dėlioti ;-D
Statistika: 11.02 >> 15.49 . ---->>> 4 val. 47 min žygio

Ketvirta diena -- buriuojam. Kiekvieną laisvą akimirką tik ir šaipomės iš Žydrūno buriavimo gabumų. Kai reikia suktis, tai vis venduojam venduojam, o galų gale vis tiek padarom halsą. :-D Prisimenu momentą, kai apsisukome iškart. Garsiai pagalvojau: "Negi stebuklas įvyko?" ir gavau atsakymą: "Ne, halsas iškart :-D ". Popiet (o gal ir per pačius pietus, bet tai nieko nekeičia) atvažiavo visa gauja seniai matytų skautų -- Daiva, Inga, Linukas, Buzas, Živilė, Milda.. :) Jė.

Penkta diena -- vyksta skautų taurės varžybos. Būsimus nugalėtojus galima sveikinti iškart, nes aiškiai matyti jų pranašumas. ;-D Tiesa, priešpaskutinę stovyklos dieną sužinojau, kad praleidau (t.y. nemačiau kaip vyksta) vieną gana įdomią rungtį, na, bet nieko jau čia tokio:)

Šešta diena -- pas mane pažymėta kaip: baidarės, maudynės, hamakas, pietūs ir tylėjimas irklais, rikiuotė, laužas, naktinėjimai. Bandau prisiminti ar čia tie naktinėjimai, kur visi vieni kitiems braškes siūlė, ar ne. Neprisimenu. ;-D

Septinta diena -- atvažiuoja kareivukai ir policija. Kaip programos dalis, o ne šiaip. :-D Šimtus kartų matyti ginklai, ekipuotė.. Tiesa, policininkų paskaitos (aš sau leisiu suteikti tokį pavadinimą šitam reikalui) tema "Patyčios" labai tiko stovyklai. ;-D Bo ten visi vieni iš kitų tik ir šaiposi. :-D :-D Popiet, turbūt nuo visų atsilikdami diena, ėjome į miestelį lieti žvakių. Įdomus reikalas, o jau medaus/vaško kvapas.. (mm)
Dar išbandėme virves, apraišus ir karabinus. Antrą kartą leistis ta pačia neilga trasa žymiai lengviau. :)

Aštunta diena -- dienos neprisimenu. Matyt, buvo panašiausia į eilinę stovyklinę dieną, todėl neįsiminė. O gal ir ne. O gal ir taip. Who knows?
Ilga naktis. Iki ryto tokia.

Devinta diena -- Todėl ir rytas ankstyvas. Ir be galo gražus. Truputį šaltokas vienu momentu buvo, su dviejų valandų miegu, bet miego stygius pasireiškė tik labai vėliau. :-D
Suorganizavome ilgas ilgas krikštynas (laukiau paskutiniame punkte, tai atrodė vaje vaje kaip ilgai. Na, aišku, ir buvo ilgai. Dvi valandos laukimo -- čia tau ne juokas ;-D ). Neptūnas nusuko bene geriausius priesaikos žodžius, bet nieko, prisiminsim juos ir panaudosim kitą kartą. ;-D Netrukus po krikštynų - linksmoji rikiuotė. Praeina gerai ir juokingai. Schwester Lager Adjutantin tiesiogine to žodžio prasme apstulbino. :-D

Dešimta diena -- vėl labai ankstyvas rytas. Keliamės penktą, ardom palapines. Klaipėdiečiai išvažiuoja namo, aš prasnoozinu iki normalaus ryto. Nuo pat normalaus ryto pradžios visi po truputį išvažinėja namo ir 11 valandą įvyksta stovyklos uždarymas. Turbūt trumpiausias visų LJS nacionalinių stovyklų istorijoje. :-D Palaukiam autobusų, jie nuveža į skautacentrį Kaune. Keletas pasivaikščiojimų su centro daiktais pirmyn -- atgal, ir galiu eiti į stotelę laukti troleibuso.
O tada jau namo.

* * * *
reziume:

Sutikau daugiau nei šimtą naujų žmonių.
Sutikau mažiau nei šimtą mielų seniai nematytų žmonių.
Ženklai, prieš stovyklą rodę tik bloga, bloga bloga ir bloga, stovyklos metu pasisuko kitaip. ;-D
Oras puikus.
Nuotaikos irgi geros, tik užkimimo va jau nereikėjo. ;-D~
Galtukava?
O gal braškių?

Ir mes per vieną naktį dideli užaugom..

Vasarai?

2009-06-15T23:02:00.005+02:00

Paskaičiau keletą blogų.
Įdomių ir visiškai netikėtai atrastų. Net nebesuprantu kaip man išvis juos pavyko rasti :-D~

Bet radusi labai džiaugiuosi.
Įkvėpė mane tie blogai. Dabar viduje (nepaisant visų nesąmonių, su kuriomis čia šį vakarą susidūriau) toks užsidegimas--užsispyrimas--pasitikėjimas--noras--etc .
Jėga, tikiuosi, užsiliks ilgai.
Arba reikia neleisti išnykti. Turiu idėją, reikės pamėginti, gal ims ir pavyks.

Šiandien paskaičiau vieną rimtą failą, susijusį su studijomis. Atsižvelgiant į jį reikia pakoreguoti planus dėl važiavimo į Vilnių (dokumentai, etc. ), kad nereiktų lakstyti pirmyn atgal.
Ir sugalvojau ką rašysiu pirmu numeriu. Damn, konkursai ten (bent jau ligi šiol būdavo) velniškai dideli, bet gal aš to iš tiesų ir noriu? :)

Savaitgalį laukia dar viena tūkstantmečio kelionė. Su tūkstantmečio metraščiu-dienoraščiu irgi stumiuosi į priekį. Patinka man jis visai, tik niekaip neapsisprendžiu dėl šriftų. Lietuviškų irgi sunku rast, nors jau netgi išmokau sukurti šriftams raides. Tik panaudot dar neišeina. :-D Ir šiaip -- greičiau sugalvoju idėją, nei jos įgyvendinimo būdą.

Noriu saulės, ežero, miško, kelionių, muzikos..
Padorių atostogų!

Kokia šiandien savaitės diena? :o

2009-06-11T22:11:00.004+02:00

Man vis tiek atrodo, kad aš siaubingai susimoviau.
Kas dar baisiau, esu beveik tikra, kad dėl to neklystu. ;o Bet reikės dar pasitikslinti.
O ir šiaip - bus pamoka. :-D

Atsikračiau visais egzais, nuėjau į visus suplanuotus pasimatymus su Nacionaliniu Egzaminų Centru, net į mokyklą knygas nunešiau. Štai kaip labai man patiko tie 12 metų. >:D
Atostogauju.
Šiandien oras buvo vasara.

Kepu tėčiui tortą ir vis bandau pabėgti.
deganchiu sniegu vis dar begu ash deganchiu sniegu vis dar begu ash deganchiu sniegu gyvenu ar miegu nesuprasdamas nieko vis dar begu ash

Pokalbių.

2009-06-03T20:33:00.005+02:00

mintis:
you can like the life you're living or you can live the life you like

* *
Daug pokalbių.
Įvairių pokalbių.

vienas pokalbis truputį nuliūdino, tada sukėlė (irgi truputį) balto pavydo.
tuomet iškart atsirado kitas žmogus, su kuriuo realiai niekad nekalbėjau, bet prisimenu. ir to pokalbio metu, tik sužinojus idėją, viskas pasirodė gal ir ne taip juoda. kad gal ne viskas prarasta.
(ir damn, vis tiek man mieliau LS, nei LJS, kad ir kaip bebūtų gaila)

dar kilo keletas minčių.
Galvoju, vertėtų paversti realybe.

Vasara kelia paniką.

Paminiu blog'e Kristinuką.
Su gie būsim revoliucionierės.

Pirmadienis.

2009-05-25T17:36:00.002+02:00

Pusantros valandos anglų kalbos konsultacijų, (gavau super knygą, reikės pasimokyt ;-D Jėė ), tada nuėjau fotografuotis pasui - nuėjau į vieną vietą, pataikiau ant tokios žiežulos be fotografinių gabumų, nusifotografavau, bet nuotraukos iš jos neėmiau (atrodo, neprakeikė, nors vienas automobilis šiandien mėgino mane partrenkti, bet esmė tame, kad tai buvo valanda prieš apsilankant prieš žiežulą). Neėmiau tai neėmiau, bet nuotraukos tai reikia. Pasielgiau protingai ir nuėjau į Fuji kitame miesto gale. Ten ir aplinka gera, ir nuotrauką žmonišką padarė. Neturėtų būti gėda visus dešimt metų žmonėms rodyti. :-D
Nuėjau į policiją (būū, kaip baugiai tai skamba :-D ), sumokėjau, kad pagamintų man pasą ir asmens tapatybės kortelę. Paėmė pirštų antspaudus, dabar bijau, kad nebegalėsiu vogti. Tiesa, o kiekvieno piršto antspaudas vienodas ar jie visgi skiriasi? Nes nežinau, ar vengti liestis prie daiktų reikės tik smiliais ar visais pirštais. :)

Dabar keletas pokalbių iš praėjusios savaitės:

B: Akurat kad kic. daug tokiu kaip as siais tamsiais laikais;o
A: Jau kai Hari Poteri reklamavo sake: "Ateina tamsus ir sunkus laikai." Maniau, reklama. Pasirodo - pranasyste. :-D

G: O tavo tevai irgi veluoja?
A: Jauciu, kad ne. ;-D cia nerecesyvinis genas, kuris yra pas mane recesyvinis. zn, du minusai duoda pliusa. del to. :-D

Sausainukai.

2009-05-20T21:03:00.005+02:00

Buvo užsukę svečių. Vakar ir šiandien.
Tie, kur vakar, atsivežė sausainukų. Tie, kur šiandien, - ne.

Kaip man juos (svečius) išmokyti, kad užsukdami pas mus į svečius jie turi atsineši bent vieną vienintelį sausainuką? :-D
Aišku, jei išmoks atsinešinėti, tuomet reikės pradėti mokyti kurie sausainiai skanūs ir geri, kurie - ne. (Informacija norintiems skristi: tie fasuoti sausainiai netinka, sveriami skaniau.)

Ai, tiesa, nesu aš tokia sausainių maniakė, kaip gali pasirodyti. Tiesiog tas žodis "sausainukas" gražiai skamba. :-D O ir šiaip, malonu klausti: "Turi sausainukų?.. Nors vieną?.. :-D "

internete kažkodėl nėra skanių sausainukų nuotraukų. Visur tie cookies, kurie anaiptol neatrodo skaniai. Nors ir šiaip maisto nuotraukos man nepatinka. ;-D

Važiuojam verčiau į Paryžių.

Rytas.

2009-05-14T21:08:00.005+02:00

Norėčiau kada netikėtai vasarą aplankyti skautus. Ateiti anksti anksti ryte, kai saulė jau po truputį teka, pažadinti labai labai išsiilgtą draugą ir, jam vos pramerkus akis, ištarti: "Sveikas! Labas rytas! Šimtas metų!.."
O tas draugas keliskart mirkteltų akimis, tada suprastų ką mato ir pats sau nejučia sušuktų: "Milda! Tiek metų.. :) "

Ot tai būtų rytas.

Bermudai.

2009-05-08T21:31:00.004+02:00

Žiūrėti Bermudai. didesniame žemėlapyje

Pasinaudojau mylimu Google'u ir sukūriau apytikslį žemėlapį. :)

Ai, ir užmiršau parašyti, kad čia yra palaimingasis mūsų žygio "Bermudai: kančių keliais" maršrutas. :)
Yay us!

Pasipiktinimas:
nusiperki keturis "Magijos" sūrelius, du mėlyni, du raudoni. Paimi raudoną, pradedi valgyti, jau tikiesi pajusti aguonas, o ten - (blyn!) braškių skonio! :x
Piktinuosi. Sukčiai.
:-D

Hm.

2009-05-01T21:13:00.003+02:00

Su skautais vis tiek gerai.
Pajutau ekonominę krizę.
Noriu į b2g. Žr. 2 punktą, t.p. nėra iš kur ištraukti gyvenančių kartu. (čia prisiminiau dėl KAI KO)
Biški mažai liko laiko eiti į mokyklą. Gerai ir blogai. Nežinau, kuris iš šitų - stipresnis. :-D
Reikia eiti miegoti. Aš nepratusi šeštą rytą iš eilės neišsimiegoti. :-D
Ai nu, ir ryt eisim į nežinią. :-D

HhHHrrrrr. GGGggGggrrrr..

Jurga.

2009-04-23T20:33:00.006+02:00

Kur, jei ne Jurgos koncerte, gali sutikti Jurgą?
Tiesa, Jurgą ne tą, apie kurią greičiausiai manote. Tą Jurgą, kuri kažkada seniai seniai buvo turbūt nuostabiausia skautų vadovė Kaune. Gal kas ir be manęs (iš skaitančiųjų) ją prisimena. Visdar šilta ją sutikti, netgi po tiek daug daug metų. :))

Vis dar dėkoju Mamai, kad pasakė, jog bus šitas koncertas. Jėė.
Atsigavau. Norėjau norėjau gyvo garso koncerte pabūti, ir pabuvau. Jėė.

Afganistaniečių visos dainos apie meilę. Kai tuo tarpu lietuvių liaudis iššaudė ir kardais iškapojo visus brolelius, o seselės išverkė visas ašarėles.
Nepaaiškinu. :-D

Gresia bankrotas.

Bet:
Ten toli už kalnų aukso pievą regiu
Jeigu bus per baisu, atsimink, kiek sapnų baisesnių jau buvo.
Ar matei, kaip giliam ežere nuskandinta saulė juokiasi?

Nuo mano lango.

2009-04-22T20:26:00.004+02:00

Kiekvienam mūsų yra skirtos skirtingos durys. Mes tarsi gyvename didžiuliame daugiabutyje su daug laiptinių. Būname butuose, susitinkame su kaimynais iš tos pačios laiptinės, kartais susipažįstame su kaimynais iš gretimų. Ir vieną dieną (ši diena visuomet išaušta) ateina nekilnojamojo turto agentas ir sako: "Laba diena, įsigykite nuosavą namą."

Agentas nesiūlo, jis (į)sako. Kiekvienam pasiūlo skirtingas įsigijimo sąlygas, dažnai primargintas žvaigždučių, po kuriomis, žinoma, papildomos sąlygos. Mus jau iškrausto iš daugiabučio, kitų pasiūlymų neturime, tenka priimti šį.

Išeiname pro daugiabučio laiptinės duris laukan. Padvelkia vėjas. Lauke jis kitoks, nei gali pajusti atvėręs langą. Lagaminai, kuprinės ir krepšiai sveria daug, taksi sustoja retai kuriam ir, o tai ir yra blogausia, dažniausiai neaišku, koks yra naujai įsigyto namo adresas!

Ir taip kasdien einame keliu, nešini krepšiais. Kartais atsiranda draugų, su kuriais galima pasidalinti manta. Kartais bemiegant kas apvagia. Kartais pataikome ne į tą namą. Kartais žmonės reikalingo namo niekad ir neranda. Kartais randa, ir juose jų jau laukia su arbata ir (galbūt) sausainiais.

Visame kelyje namo link pilna rodyklių. Vienos iš tiesų veda tikslo link, kitos paklaidina, trečios nusiunčia ja pasekusius į oro uostą (ten lėktuvai nereguliariai skraidina į kitas šalis; atgalinių bilietų kartais neparduoda, o jei ir parduoda, niekad negali žinoti, ar atgalinis reisas išvis bus), ketvirtos išvis skelbia velniai-žino-ką.

Būna ir dykynių be menkiausio ženklo.

Visame kelyje namo link pilna žmonių. Vieni yra tie, kurie ištiesia ranką suklupus, kiti yra tie, kurie pakiša koją ir todėl suklumpi, treti jau yra radę namus ir yra išėję pasivaikščioti ar pavedžioti šuns, o ketvirtus atskraidino lėktuvas.

Būna ir dykūnų, kurie namo neieško.

Namai stovi visiems.

Namų skaičius neatitinka daugiabučių ir durų juose skaičiaus.

Po kiek laiko namai ima jungtis grupėmis, išauga į daugiabučius (-namius?). Juose gyventojų daugiau nei buvo namuose.

Daugiabučio durys vėl ima varstytis. Namų gyventojai gali pro jas išeiti ir vėl grįžti. Tie, kurie ir yra tie "daugiau" išeina ir nebegrįžta. Laiptinės užrakintos, kodas nežinomas, paskambinti neįmanoma.

Stovi grupė naujų namų.

2009/04/20 (nors iš tiesų 21)

Biliūnas.

2009-04-18T21:15:00.001+02:00

Ir kažkodėl viskas, ką prisimenu, yra "Kliudžiau" ir "Brisiaus galas".

:-D

2009-04-14T21:25:00.005+02:00

Turėti funkciją.

Senas darbas: Kita erdvė. Papildžiau nuotraukomis. :)

Jau ne pirmą dieną man tik ir groja Polarkreis 18 - Allein Allein (remix by Nephew) . Kažkuo veža.

Funkcija.

Jė jė, įdomus reikaliukas čia. Bet gal kitąkart? :)

Geriau papasakosiu kokį freakish sapną čia šiąnakt sapnavau.

Kilo gaisras, degė Norfa, kurioje sandėliuojamos malkos, o visi kalbėjo, kad "reikia gelbėti ir gesinti ją, nes banko juk reikia!" . Gaisrininkams skambino draugė, jos klausinėjo, gal čia patys ir padegėm. Aš perėmiau ragelį ir įtikinau, kad atvažiuoti verta. Gaisrininkai sutiko atvažiuoti, mes išvažiavome jų pasitikti, nes netikslus adresas buvo (daug pastatų vienu adresu). Grįžtant girdėjome kalbant, kad gaisro vietoje įvykdyta žmogžudystė. Spyris į galvą, viskas dėl futbolo. Vienas iš važiuojančių automobiliu nujaučia, kas žudikas, aš netikėtai suprantu, kas yra auka.

Dabar kai pagalvoju, tai išties žinau ir iš kur sapne norfa, ir iš kur bankas bei futbolas. Tik gaisras pats atsirado, bet internetinis sapnininkas piešia gerą reikšmę, taigi viskas puiku.

Vakar man sakė, kad pas mane optimistiškas požiūris. Dar atradau šį tą malonaus parašyta apie mane, bet užteks čia tų savimeiliškumų :-D

Nerimtai kažkaip viskas.

Jė jė.

NATO.

2009-04-02T15:46:00.004+02:00

Pasipiktinau.

Negana to, kad turiu tik tiek laiko, kiek liko šiandienos, išmokti beveik visam (be 21 puslapio (kai lieka dar 251-nas) ) istorijos vadovėliui (mūsų mylima istorijos mokytoja, kad ją kur, maloniai susižavėjusi ribotomis šiandieninėmis mano istorijos žiniomis, lygiai taip pat maloniai pažadėjo mane pasikviesti rytoj į pirmą suolą priešais ją pažaisti žaidimo "Aš, tu ir knyga"), bet dar mokytoja klausinėdama manęs nori, kad aš atsakinėčiau klaidingai. :-D rimtai.

Štai pavyzdys: klausia ji manęs apie Šiaurės Atlanto sutartį. Aš jai ir sakau - pasirašyta prieš 60 metų balandžio 4-tą dieną, tada ir įkurta NATO; šalių narių yra 28; Lietuva įstojo 2004 metais. Ji man sako: bet NATO diena tai kovo 28-tą, ir dar pavardija kaip masiškai valstybės stojo į NATO. Klausausi ir galvoju - kažkas čia ne taip, bet nesiginčiju. O faktai sako štai ką:

The North Atlantic Treaty Organization (NATO) French: Organisation du traité de l'Atlantique Nord (OTAN), also called the (North) Atlantic Alliance, is a military allianceestablished by the signing of the North Atlantic Treaty on 4 April 1949.

Tiesa, dar yra ir kita pusė:

2004 m. kovo 29 d. Lietuva įstojo į NATO (North Atlantic Treaty Organisation – Šiaurės atlanto sutarties organizacija).

Matot? Matot? 29-ta, ne 28-ta. :P Nors šitą dar atleisčiau.

Taip, kad aš vis tiek teisi. Ir NATO yra 28 narės.

Beje, manau, kad šitiek teksto perskaityti ir įsiminti per vieną vakarą yra fiziškai neįmanoma. Šiandien susimoviau per dvi pamokas, per vieną ne, kitos nesvarbu. Ryt galbūt leisiu sau susimauti (vėl) per istoriją, per anglų - ne, o toliau vėl nesvarbu.

Okei, let's everybody enjoy history.

Open air.

2009-03-24T21:05:00.001+01:00

2009 kov 22.

Televizoriaus ekrane, DVD grotuvo padedami, šokinėja Red Hot'ai. Senieji Red Hot'ai, tie, kur dar geri geri būdavo.

Mintys skrajoja.

Noriu, beveik liguistai noriu į gyvo garso koncertą. Atvirame ore. Vežanti muzika. Nuostabu būtų. Pradėtų koncertą dar šviesoje, baigtų paryčiais, nes muzikantai grotų ir sau, grotų jausdami malonumą. Koncerto pabaigoje - jam session'as. Ir šokiai, muzika per naktį. Per šiltą vasaros naktį. Trypti kojomis, mojuoti rankomis. Šoookti!..

Koncertų šviesos, skaistus dangus, nuostabi muzika.
Vežanti vasara. Naktys po Lietuva nemiegant.

Kai užmiršti viską aplink. Užmiršti save.
Gyveni ta akimirka. Gyveni saule, gyveni muzika.
Gyveni vėju. Gyveni ir alsuoji gyvenimu.

Mėgaujiesi.

Kovo 12. (visas sveikas)

2009-03-17T15:31:00.005+01:00

* Truputį seni įrašai *

7/10 Dar trys valandos. Galvoju, kur čia dar bus tiek važiuoti, bet kai autobusas važiuoja bet kur, tik ne tiesiai, tai klausimų nebekyla :-D vėl padaugėjo sniego, bet čia neslidinėčiau, ne tokia vieta. 14 ir 14, pusiaukelė. Iš Gintarės smsų suprantu, kad Biržuose daug sniego, kai tuo tarpu Tauragėj nuo kelių sniegas nutirpo jau pareinant namo po pamokų. :-D įdomu, kiek sniego Vilniuje? Skubėdama į stotį išsipurvinau batus, o išeidama iš namų nepasikeičiau diržo. Doh :-D Susirūpinau, kad tik neprisiminčiau palikusi ką nors rimčiau, bet ne, nieko. :) Noriu miego! Prisimenu miegojimus važiuojant namo iš stovyklų. Joo, pats tas prisiminti saldų miegą, kai jo labiausiai norisi. :-D

8/10 Ariogaloje pamatau maXimą. Nieko nebėra šiais laikais be maXimos. :-D nenustebsiu ir kada į kaimą nuvažiavusi ir ją radusi. :-D klapt klapt akytėm. Migdo. Priekyje skirtingose vietose sėdintys vyras ir moteris valgo saldainius ir čiužena popierėliais. Įdomu, kodėl tokio amžiaus kaip jie žmonės važiuodami autobusais valgo saldainius? :) "Laikas laša minutėm, į karsto dangtį vinutėm". :-D Peizažas už lango susižavėjimo nekelia. Iki Kauno dar 40 km. Visąlaik ten važiuodama tikiuosi sutikti ar bent pamatyti kauniečių skautų, dar niekad nesutikau. :-D bet nenustoju vilties, būtų daug smagiau juk. :)) autostrada. Yeah, pagaliau greitis. :))) o jau maniau, kad teks išlipti ir eiti pėsčiomis, kad būtų greičiau. Nors vis tiek nesuprantu, kur dar dvi su puse valandos tiek važiuot? :-D

9/10 Aš Kaune. :] Kaunas nebūtų Kaunas, jei nežavėtų manęs savo reklaminiais stendais. :-D ieškau, ar pamatysiu kur "Ir Kaune galima gyventi" arba "kaunieti, nepasiduok!" :-D bet čiuju jau nebėra, o gaila, juk tokie šedevrai. :-D Gražu pažiūrėti į Kauną nuo kalno, patinka man tokie vaizdai kaip šis. (nelabai aišku, bet tiek to, nesigilinam :-D ). O, Šilainiai! Čia irgi rugpjūrį primena. :-D geras buvo rugpjūtis (mm). O autobuse darosi šalta, bet užtat nebemigdo. Pasnuzinau per šitą pauzę, kol nerašiau. ;-D o dabar welcome to Kaunas once again, ir baigiam 9 dalį :))

10/10 arba 1 sveikas Ką tik pakalbėjau telefonu su seserim, ji pašnekėjo kaip robotukas: "Laba diena, jūs jau dvi valandas dvidešimt minučių važiuojate autobusu." ir pasakė, kad neatvarys manęs į stotį. Hm, nieko baisaus, aš buvau taip nusiteikusi. Svarstau apie bilietėlių pirkimą ir buvimą zuikiu. Pirmą kartą važiuojant viešuoju transportu Vilniuje, kad ir kur įsėsčiau į aut/trol., mane visada tikrina. :-D Stotyje randu veikiantį kioskelį, apsidraudžiu.

Kovo 12 (pasiekiau 6/10)

2009-03-16T18:12:00.005+01:00

Off-topic:
sapnavau, kad reklamavau skautų stovyklą. :-D Nais.

4/10 Praalkstu, sugraibau kuprinėje obuolį ir imu jį valgyti. Prisimenu 'Atviro rato' spektaklį, kai jo metu du aktoriai skaniai skaniai valgė obuolius. Jau tada pagalvojau, kaip jiems skanu :-D "Viduklės geležinkelio stotis" sako kelio ženklas. Pamirštu suskaičiuoti traukinių bėgius, tai nežinau kiek jų. Raudonas striukę ir kepurę dėvinti mergaitė baksnoja šaka į balą ir juokiasi. Autobusas važiuoja per pačią Viduklę. Namai, aviliai, šienas, vanduo. Oi, fu, ir daugiabučiai. Galvoju kaip gyvena šio miestelio žmonės ir kaip jie švenčia Kalėdas. Man visada įdomu kaip žmonės švenčia Kalėdas :) Viduklė didesnė nei tikėjausi ir čia irgi atvažiavo Ruslanas (lol :-D ) . Koncertuoti, jei jo veiklą galima šitaip pavadinti. Miške sniego daug daugiau, gal ir slidėmis šliuošti išeitų.

5/10 Žvilgteliu į laikrodį, važiuoju jau valandą. Liko dar trigubai tiek. Viliuosi, kad už lango ir toliau bus įdomių vaizdų, antraip vaje vaje. Matau didžiulį užšalusį tvenkinį, vėl noriu pačiūžų. :-D už lango važinėja automobiliai, plyti laukai. Teka upeliūkštis, pilnas rudo vandens. Matau juodą trobelę, akimirką pagalvoju ar ten ne ta, kurią mačiau, bet ne, ten ne ji. Du namai vienodi, keletas nevienodų ir baigiasi dar vienas kaimelis. Užsimanau prisijungti prie pokalbio, bet už lango pastebiu didžiulį stadioną ir jis sudomina mane labiau. Suabejoju ar ten stadionas, greičiau į hipodromą panašu. Yra hipodromas prie Raseinių? :-D nuvažiuota ~66 km. Mažai ir lėtai, doh.

6/10 Raseiniuose nuobodu. Stovi "Teisingumo rūmai", pavadinimas mane irgi juokina. Atlenkiu sėdynę į priekį, kad netrukdytų moteriai už manęs. Nemėgstu, kai trukdo man :) Autobusas pilnėja. Wow, Raseinių autobusų parkas turi bent du gražius nedidukus žalius autobusiukus. :) seniai sakiau, kad su ta žalia spalva jiems tikrai kažkas yra :-D net stoty krypčių užrašai ir tie žali. Ir SEBas žalių elementų ant modernaus savo pastato pasimetęs. Sekantis sustojimas, manau, bus Ariogala už 27 km. O čia ir stadionas yra! Gerai jie gyvena :)) jau devintas žalias namas, trys žali automobiliai, bent šeši žali namų stogai. :-D ir visi toje pačioje gatvėje. Fun :) Paliekame Raseinius ir užbaigiame šeštą dalį.

Kovo 12 (3/10)

2009-03-12T13:39:00.003+01:00

1/10 Sėdžiu autobuse. Priekyje moteris kažkokiam vyrui pasakoja, kad "Šilalė yra mažas miesčiukas" ir iškart prisimenu žmones iš ten :)) Žiūriu pro nešvarų langą ir apninka toks jausmas, lyg jau būtų atėjęs savaitgalis. Gyventi gražu, kai regi, kad pavasaris jau čia pat. :} Mintyse groja kelios skirtingos dainos iškart, priklausomai nuo to, koki žodi rašau. Atrandu, kad važiuojant man sklandžiau dėstosi mintys ir lengviau rašosi žodžiai. Yeah, keturių valandų važiavimo malonumas (dviprasmiškai). Paguldau kuprinę, kad nevirstų. Upe srauniai teka vanduo.

2/10 Važiuojame Tauragės gatve. Jau žinau Lietuvoje tokias esant bent dvi. Pro langą matau draudimo reklamą, kuri kovo 8 dienos proga moterims taiko plius 15 proc. nuolaidą, mane tai kažkodėl prajuokina. Išsukame iš miestelio i platų kelią. Matau kitą - užšalusią - upę, užsimanau pačiuožinėti pačiūžomis (ech, vis dar gailiuosi kam neatėjau i Janonio aikštę ;DD LOL ). Pakeliu akis nuo telefono, matau dirvonuojančius laukus ir mažus miškelius tolumoje, su prie jų besiglaudžiančiais dar mažesniais nameliais. Matau dar storą storą paukšti, tupinti ant elektros laido. Retai pasitaiko storą paukšti pamatyti :)) Telefono ryšio stulpai man pasako, kad tuoj Kryžkalnis, sena autobusų stotis pačiame vidury tarp Kauno ir Klaipėdos. Prisimenu vasarą ir rugpjūti. :-D

3/10 Kryžkalnio stoties fasado stogas paremtas V formos sijomis, kurios man irgi kažką primena, tik niekaip neprisimenu, kas tai. Dar vaikšto storas storas katinas. Iš kur čia tiek storų gyvūnų? :o idomu:-D Greta sustoja kitas autobusas, iš jo išlipa būrelis žmonių ir prisidega cigaretes. Mano autobusas pajuda, išvažiuojame iš stoties. Matau skulptūrą - medinis, gal keturių metrų aukščio kryžius, o jo apačioje - trys geltoni metaliniai sparnai. Turėtų atrodyti sakraliai, bet pirma mintis buvo atominė bomba. Šaltasis karas per istorijos pamokas daro savo. :))

Savaitės apžvalga.

2009-02-26T22:03:00.005+01:00

Pirmadienį pas Birutę kepėm vaflius. Valgėm kaloringai ir žiūrėjom 'Family Guy'.
Kartu su More antradienį sudegė ir mano negandos.
Trečiadienis atnešė daug Futuramos.
Ketvirtadienį pabudau ketvirtą nakties, supratau, kiek dar daug laiko liko miegoti, o ryte pabudau visa laiminga laiminga (dabar 23 val., džiaugsmas nesibaigia! Yay!) . Mokykloje puikiai pasikalbėjau su skaityklos vedėja, šiaip pasilinksminau. Skautuose vėl turiu kaklaraištį, kas mane labai džiugina ir suteikia pasitikėjimo.
Rytoj penktadienis.
Šeštadienį važiuoju aplankyti Jolitos.
Sekmadienį šiaip ką nors veiksiu. ;-D

Šypsena 9 mm.

2009-02-25T15:40:00.003+01:00

Paimk mane į vandenį, išmėtytą lauk,
užtaisyk mane šypsena.
Paimk mane į kelią, išvaikščiotą daug,
užtaisyk mane šypsena.
Įtrauk mane į dainą, atsuk ir palauk,
užtaisyk mane šypsena.
Taikykis! Šauk!

Domantas Razauskas. :-D

Šiandien, greta daugybės kitų gerų dalykų, atradau ir šitą dainą.
Eskizuoju toliau. (vėl užsimaniau ką nors piešti)

Norai.

2009-02-19T21:25:00.002+01:00

Noriu pieniško ledų koktelio su šviežiomis braškėmis, saulei šildant pasivaikščioti Vilniaus ir Kėdainių senamiesčiuose bei Biržuose, žinoti, ko noriu po mokyklos, ir pernakvoti prie ežero.

Dar norėčiau susitikti visus melejoną šimtą metų nematytų ir beprotiškai pasiilgtų žmonių, paplaukioti baidare, gulėti prie vos rusenančio laužo ir stebėti žvaigždes, miegoti prie jūros kopose (ir kad nelytų miegant :-D ) ir dar šiobeito.

Paprastai apie ketvirtadienį.

2009-02-12T19:46:00.006+01:00

Džiaugsmo proveržiai pastarosiomis dienomis labai maišosi su susimąstymu.
Džiaugsmo proveržiais džiaugiuosi, susimąstymas irgi į naudą.

Dailės mokytoja vakar davė užpildyti anketą apie save. Nelabai pati žinau, kam ją naudos, bet sutikau atsakyti. O tai buvo vienas iš dalykų, privertusių mane susimąstyti, nes radau (per) daug klausimų, į kuriuos nežinojau kaip atsakyti. Damn.
Šiandien dalyvavau mokinių tarybos pokalbyje su akreditacine komisija (nežinia kiek čia teisybės, bet pavadinkime taip). Gyčio dėka buvo viskas labai fun.

Per šeštą pamoką aplankiau sesią. Šimtą metų jau nebuvau buvusi pas ją namuose, tai buvo labai gera grįžti :) . O septintos pamokos fizikos laboras buvo tikrų tikriausia linksmybė. :D net nežinau kodėl, bet su Greta buvo super fun. ;-D

Grįžusi namo žiūrėjau senus piešinius, iš dailės klasių laikų. Piešiniai, ypač iš pirmųjų metų, tikrai manęs nedžiugino. Jie tiesiog prasti, vaikiški ir viskas. O tuomet patiko (ir čia oprašom nedejuoti, kad ojojoj žmonės keičiasi ;D booring). Užtat prisiminiau tai, ko anksčiau neakcentuodavau, bet tai buvo tiesa. man visuomet būdavo skaudu žiūrėti, kai pilies koridoriuose kabėdavo kitų darbai, tik ne mano. Bet viskas čia paprastai paaiškinama: netgi vakar, peržiūrėdama per keturis metus sukauptą piešinių krūvą, išsirinkau vos septynias, kurie man išties patiko. O juodai baltų darbų ar atliktų vien pieštukų mokytojos niekada nekabindavo koridoriuose.
Aš ir dabar dažnai pešuosi su spalvomis, nors, kita vertus, gal ir nebe. Paskutiniai darbai dailės pamokose buvo spalvingi ir ryškūs.

Tiesa, ir nemanau, kad turiu talentą piešti. Aš net dailės klases ėmiau lankyti tik dėl to, kad mama liepė susirasti būrelį. :-D (už ką jai dabar labai dėkoju)

O šiaip šiandien buvo keista. Prisiminiau tiek daug seniai matytų ir išsiilgtų žmonių, su jais pasikalbėjau (realiai ir virtualiai, nors ne tai svarbiausia), ir dėl to džiūgavau visą vakarą. ;]
Suskaičiuoju dvidešimt tris mane pradžiuginusius žmones. :)

Gie šiandien mestelėjo labai gražią frazę ir nusipelnė būti paminėta mano bloge:
[8:46:37 PM] abredukėlis sako: tas geras pavydas, tai toks, kai pavydi sekmės, bet nori padėt, kad dar labiau sektųsi tiem žmonėm ;D

Šiaip šiandien penktadienis, trylikta ir pilnatis, bet nemanau, kad tai turi daug reikšmės. Majai turėjo kalendorių, kuriame penkios dienos iš eilės būdavo nelaimingos, tai ką čia ta viena? :-D Kuri, beje, nelaimėmis visai nekvepia.
Birutė atnešė vaflių su bananais, susitarėm kurią nors dieną eiti pas ją jų kepti. (yay!)

Artėja pavasaris, o aš dar neaplankiau draugės Šilalėje. Gal kam pakeliui? :-D

Sulaužyk saulę! ;D

2009-02-09T16:20:00.002+01:00

Savaitgaliai.

2009-02-07T15:32:00.005+01:00

Praeitą savaitgalį buvau vestuvėse, vakar buvo šimtadienis.
Šokiai pokiai.

Tuo šiandien ir baigsim.

LIFE užrašą sudaro:
1.acceptance
2.ache
3.adequacy
4.agitation
5.ambition
6.amusement
7.anger
8.angst
9.annoyance
10.anxiety
11.apathy
12.apprehension
13.arrogance
14.awe
15.bitterness
16.boredom
17.calmness
18.cautiousness
19.comfort
20.confidence
21.contentement
22.courage
23.delight
24.depression
25.desire
26.determination
27.disappointment
28.discontement
29.disgust
30.disillusion
31.ecstasy
32.embarassement
33.envy
34.euphoria
35.fear
36.feeling
37.felicity
38.friendship
39.frustration
40.gladness
41.glee
42.goodness
43.gratitude
44.grief
45.guilt
46.happiness
47.hate
48.homesickness
49.honor
50.hope
51.horror
52.humilty
53.impatience
54.inadequacy
55.inspiration
56.irritabily
57.jealousy
58.joy
59.kindness
60.loneliness
61.love
62.lust
63.melancholy
64.modesty
65.naively
66.negativity
67.nervousness
68.nostalgia
69.pain
70.panic
71.paranoia
72.passion
73.pathos
74.patience
75.peace
76.phobia
77.pity
78.pride
79.rage
80.regret
81.remorse
82.resentment
83.sadness
84.self-pity
85.sensuality
86.shame
87.shock
88.shyness
89.sorrow
90.suffering
91.surprise
92.sweetness
93.tenderness
94.thrill
95.timid
96.torment
97.unhappiness
98.vulnerability
99.worry

Reikės perskaityti, išsiversti nežinomus ir pažiūrėti kaip ten yra. :-D

Citata.

2009-01-27T20:21:00.005+01:00

Baikit - baikit - baikit!
Liau - ki - tės!

Nebenoriu daugiau to sumišimo jausmo, to pasimetimo, tos tuštumos ir liūdesio.

Nuotaikai perteikti pacituosiu iš kito savo blogo:

A. Mackus

NETIKĖJIMAS

Nebeieškokime -

mes nieko nesurasime:
nei žemės, nei pavasario,
žaliom raidėm užrašomo,

tik vakarą
ir elgetas smuikuojančius
prie katedrų.

Nebeieškokime -

mes nieko nesurasime,
kol patys sau nebūsime
ir žemės, ir pavasariai.

Jubiliejus.
2000. Kas užloadin'o 2000-tąjį kartą? ;-D

Pilnas žygio aprašymas su nekuriais trūkumais. :-D

2009-01-16T18:36:00.006+01:00

Tak.

Pasiruošimas žygiui, sprendimas, dalyvauti ar ne, ir patekimas į autobusą buvo penkiskart sunkesnis nei visas žygis.
Apie tai, kaip aš gal savaitę žudžiau Si, nežinodama ar važiuosiu ar ne, nekalbėsim. Negražu gi pateikti apie save tokius faktus, nei šiaip, nei taip gi jie atrodo. Žodžiu, susitarėm, kad važiuosim, pasakėm tai Tomui ;D . Aišku, dar ir šiaip paskelbėm šitą žinią dar ir kitiems žmonėms (reikėjo gi vietų autobuse ir šiaip), va o tada, po kokios dienos kitos, prasidėjo mūsų dvigubas išvykimas į žygį.

Tiesa, apie tą mes - manęs nekamuoja Golumo - Smygolo sindromas, ten aš ir Si.

Iš Tauragės važiavom dukart. Pirmą kartą, ~16.40 val., kokius tris metrus, antrą (17.30) - iki Kryžkalnio. Nes tokiu metu kauniečiai, iš Kauno neva išvažiavę 16 val., stovėjo prie Megos. ;-D Bet nieko čia tokio, užtat gavau arbatos, pamačiau daug visokių nesąmonių (ir sąmonių, šitų gal net kiek daugiau ;-D, priklauso kaip pažiūrėsi) internetu .
Kryžkalnyje išlipom, užlipom ant tilto, ir prasidėjo tada pokalbiai telefonu.
Būtų viskas ėjęsi (<<<-- yra toks žodis? ) greičiau, jei būtume žinojusios, kad autobuso nė nereikia stengtis pamatyti kur nors autostradoje, nes jie važiuoja kitu keliu (Einu mokytis geografijos iš naujo, gal tada ilgiau prisiminsiu, kad pro Raseinius autostrados nėra). Ir kažkodėl Algis dar mėgino mus įtikinti, kad mes stovime ne toje kelio pusėje, bet mes stovėjome gerai, be to, ką jis, tamsią naktį mirksėdamas žibintuvėliu ir (!) mojuodamas striuke (!) gali gudraus pasakyti? :D
Autobusą radom sėkmingai. Net vietų sėdėjimui. (ačiū!)

Į Dovilus atvažiavome kažkada. O, radau. 19:50 val.
Nužiūrėjau nuo to, ką Si parašė, ir nusprendžiau paminėti dėmesio vertą faktą: ten iš tiesų visi buvo susitarę nesakyti mums, kad atvažiavom tiesiai į žygio vietą, tipo, būk pasiruošęs iškart (čia, ką, pagal šūkį 'budėk!' ? :D ). Bet gal ir gerai, o tai būtų per karšta buvę.

Žygį pradėjome 21 val., o visą laiką iki tol stovėjome rikiuotėje. Saulėgrąžos, pokalbiai.. :-D
Ėjom per ledą -- sniegą -- vandenį -- vandenį po ledu -- vandenį po sniegu -- žemę -- snieguotą žemę -- plentu -- pamiršau.
Daug kas aplink griuvinėjo, slydinėjo, mėgino nusisukti kojas ir šiaip.
Vienas checkpoint'as buvo 7,3 km. Vyrukai stovėjo apsirengę tų laikų (oh crap! Net nepapasakojau, apie ką tas žygis! Hm, gal vėliau papasakosiu.) uniformomis, ženklas melagingai skelbė 'Memel 5 km' ;-D

Tada, rodos, 13 kilometre, buvo arbata. Sssssaldi saldi arbata. Dar kažkas šaukė 'niekas su manim nedraugauja!' (ar kažką panašaus, kas labiau tikėtina), kas sukėlė mums daug juoko, o tam šaukliui - sakinį 'čia ne bajeris!' (ok ok, vėl kažką panašaus).
Po dar kokio kilometro nusprendėme pagrybauti ir nusukome į ne tą pamiškės keliuką. Vietoj gražaus ir snieguoto (=neslidaus) pasirinkome tokį mielą, kurio susidarymas man vaizduotėje dabar piešiasi taip: pravažiavo dyyydelis dyyydelis traktorius, paliko kelyje giliaaas giliaaas vėžes; prilijo ar ištirpo sniegas, pavirto vandeniu; jis užsitraukė plonu leduku; pasnigo; vanduo po ledu tyvuliuoja ramus, apsimeta snieguota neslidžia sausuma ir laukia, kas ant jo užlips. Užlipo visi. Vėžės gilios, vanduo bėga pro bato viršų ;-D .
Klaidą, po gal 100-200 metrų ištaisėme, grįžome. :-D Bet užtat smagu prisiminti dabar ;D

Pamiršau dar paminėti, kad, mums dar nepradėjus žygio, mažiams (25 km leido eiti tik 16 ir vyresniems; apie vieną (?) sukčių istorija mandagiai nutylės :-D ) buvo likęs eiti gal koks kilometras.

Šiaip pats žygis - tai devintasis savanorių žygis 1923-iųjų Klaipėdos sukilimo dalyvių keliais. Šiemet 'trasa' - Dovilai--Klaipėda, tiesiai pro aplinkui.

Žygį baigėme lygiai 2 val nakties (kas nespėjot pagal šitą puikų mano laikrodį, tai jūsų laikas ne toks ;-D ), į kolegiją, uoj, atsiprašau, Klaipėdos aukštąją jūreivystės mokyklą grįžome prieš trečią val ryto.
Tada - maistas, UNO, miegas. Nors toks ten ir miegas - kas nori, tas šneka -- rėkia -- šaukia -- šviečia -- valgo -- etc. ;-DD Bet, kad ir kaip būtų keista (?), tai netrukdė trūkinėjančiam miegui. :-D

O kitą dieną - minėjimas Klaipėdos skulptūrų parke, pasimetimas :-D, vėlavimas į autobusą, kolegija (damn it!), Melnragė (jūūūra..), autobusas ir 16.30 val buvau namie (ar bent jau Tauragėje, gerai nė nebežinau).

Keistas tas žygis, kitoks nei praeitą kartą, bet smagus.
Dėkui, kas ėjot. :-D

Ai, ir Tomas pagaliau atidavė mums prizus! Ne visai tokius, kokių prašėm (tiksliau, visai ne tokius :-D ), bet prizai yra prizai. Ką verdam katiliuke? ;D

Grožis ir žygis.

2009-01-13T19:53:00.002+01:00

Šokit šokit, ugnys, miško dvasios saugo.
Balto vėjo vaike, debesys ant kalno,
Te dangus ir žemė mūsų dvasią saugo,
Šokit šokit, pušys, legenda pasaulio.

Retai randi ką nors tokio gražaus.

Rytoj vakare išvažiuoju į žygį. Tokiame pačiame buvau ir seniau, mano pats pirmas post'as šitame bloge yra iš to žygio.

Longman.

2009-01-07T18:20:00.003+01:00

Kaimynai kasa sniegą ir pila jį į mūsų kiemo pusę. Sumaniau, kad ryt, prieš 17 val reikėtų sukasti visą tą sniegą atgal pas juos, tik nežinau, ar ant įvažiavimo į kiemą reikėtų suversti, ar ant įvažiavimo į garažą. Bet kokiu atveju, būtų visai evil, juokinga man, vargo jiems. Ai, ir nedraugiška dar, bet tai, ką jie daro, irgi nepasižymi begaliniu draugiškumu. ;)

Longman Dictionary of Contemporary English jėga. Ir žodynas, ir kompaktai.
Kuo toliau aš žiūrinėju programą kompakte, tuo labiau plečiasi mano akys, ir tuo labiau ji man patinka. (Lolačka, o tu čia gerai :o :D ) Čia beveik naujas hobis :D

Vokiečių kalba man nepatinka, ir ką vokiškai pasakyti apie socialinę kompetenciją aš irgi nelabai žinau. :-D Aišku, gal, jei labai panorėsiu ir liausiuosi žavėtis Longman'u, ką nors ir sukursiu. O gal ir ne. ;D

Neplanuotai įveiktas planas. &snieegas!

2009-01-05T13:53:00.008+01:00

UŽ VAKAR:

Yra.
I've made it.

Padariau galimų studijų sarašą iš šešių dalykų. Sugalvojau vakar vėlai vakare (šeštadienį), tada vėl nesėkmingai įvairiais būdais bandžiau užmigti (galvoju, dar pora tokių bandymų, truputis laisvo laiko ir parašysiu planuotąją knygą), nes žmones sako, kad rytas už vakarą protingesnis. Tik kažin kodėl man vakarai labiau patinka? (Tikriausiai dėl to, kad pasakose, kai būna trys seserys, tai.. )

Rytas nepasirodė nei protingesnis nei ką, mėginau atsiminti užrašytąjį numeriu "trys" (prisėdau prie kito kompo, čia skaičiams gauti reikia perjungti kalbą, o kažkaip nenoriu ;D ), bet neišėjo. Nieko.
Apsvarstymų dar nebaigiau, bet kol kas negalvoju nieko keisti. (Ot tai mintis! Išlaikiau visą parą nieko nepakeitusi ir išvis jos neatmetusi!)

Šiandien (sekmadienį) buvau Šilalėje ir matavausi vestuvinę suknelę (ne savo, ha ha).
Prisnigo dar daugiau.

Sausio ketvirtosios proga cituoju puikaus teksto prisotintą dainą:
Ech, mes - smilgos, pievų karalienės,
Ech, mes - smilgos, mum pavydi pienės.
Ech, mes - smilgos, negaminam uogienės,
Ech, mes - smilgos, niekada nebūsim šienas!

* * *
OK, dabar pirmadienis, kaip ir turi būti. Temperatūra svyruoja nuo -20 iki -25 C, priklauso nuo to, ko paklausit.
Dabar skaitau seną (mėnesio senumas) straipsnį apie skautų deklaraciją. ;D
Anglų dialogas šiandien buvo easy, nesvarbu, kad turėjau teigti priešingai, nei iš tiesų manau. Bet užtat pakalbėjau, tik conclusion taip ir nepriėjom, nes sunkoka pabaigti pokalbį, kai porininkė daro viską, kad pokalbis būtų kuo kvailesnis. Nieko, atsiprašė paskui. ;DD Matyt, tas "Do you have anything clever to say?" irgi truputį lėmė.

Galvoju apie kitą rudenį.

Plano planas.

2009-01-03T19:18:00.004+01:00

Paaiškėjo, kad Sinickis nenumirė. Mirtis čia ne tiesiogine prasme, žinoma. Aišku, ko jam mirti, be to, kokia Mirtis jį tokį imtų? :-D
Tada dar porą sykių perklausiau jo dainą, kurioje bet kuri Milda vadinama little gorgeous bitch. Po to paskaitinėjau Sinickio blogą ir supratau iš kur ten tokie tekstai. Vardas, kol kas, liko mistikoje, bet greičiausiai ten rimas.

Politikos mokslai, ką manot?
Ot būtų staigmena! :-D
Į Seimą neisiu (kažkodėl tai pirmiausiai šauna žmonėms į galvas, kai tik prakalbi apie politiką), bet, mano nuomone, tai perspektyvu. Be to, vis ne teisė-vadyba-inžinerija. Ir šiaip - mintis apie politologiją kilo dar vienuoliktoje klasėje, tik niekam nesakiau, nes rimtai pati negalvojau.
Che, rimtai staigmena. Pati iš savęs nesitikėčiau taip. Dabar liko pasidomėti smulkiau ir sužinoti, ar šita mintis bus nušluota šalin kaip visos ankstesnės, ar sugebės išlikti.
Aišku, politika daug kam labai nešvari atrodo & so on, bet, kaip vakar skaičiau kažkokioje pasakoje, o gal neskaičiau, gal girdėjau ar pati sugalvojau, nesvarbu, žodžiu, jeigu norim pokyčių, tai patys ir turime juos padaryti. E, kažkaip ne taip, vareva. (Pagavot vis tiek)

Ėmiau domėtis, radau vieną leidinį pdf'e. Turiu užsiėmimo visam vakarui.

Hm, gal mano planas po atostogų grįžti į mokyklą su planu bus įgyvendintas? :o :D Tiesa, gal ne toks, koks gali pasirodyti po šito blogo (iki politologijos dar nepriėjau), bet žiūrėk, ims ir bus! ;P

Užmiršau geriausią - prisnigo!
17 cm kaip nieko. Matavau ;D

Ten.

2009-01-02T16:56:00.003+01:00

Ten, už girių toli
Aš girdėjau kadais,
Mėlynuoja šalis
Mėlyna kaip linai..

Metams baigiantis.

2008-12-29T18:30:00.003+01:00

Atostogų pradžioje sugalvojau, kad į mokyklą grįžti reikėtų sugalvojus, ką norėčiau studijuoti. Susiklosčiusios aplinkybės leido man suprasti, kad (dar) vieną iš sričių reikėtų atmesti. Kilusi nauja idėja, ja pasidomėjus, irgi buvo nustumta į šalį.
Dabar jaučiuosi kiek pasimetusi, neveltui ant "kalėdinės rodyklės" virš mano galvos buvo didžiulis ryškus klaustukas. Sąmoningai.

Kaip Homeris (dievaži, nuostabus pavyzdys; susižavėjau savimi) žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba mąstyti. Pasiilgau to jausmo, kuris kyla galvojant. Nes paskutiniu metu (gaila, koks jis ilgas) tik valgau, miegu ir nieko neveikiu. Ai, tiesa, dar šaipausi iš aplinkinių. That's all, folks.

Užsimaniau pabūti dabar kokiame gerame gyvo garso koncerte. Akustiniame. Sėdėti prieblandoje ir klausyti nuostabios muzikos.
Dar norėčiau prisipažinti begalę dalykų, tik nežinau, ar tikrai dabar ir čia.

Tik norėčiau paprašyti nepasakoti man, kad kartais jaučiatės nelaimingi, nes jūsų geriausias draugas turi ir kitų draugų, ir neskiria jums viso savo laiko. Kad neva prisimena jus tik tada, kai jam to reikia. Siūlau verčiau pagalvoti pačiam apie save.
Dar prašau nepriekaištauti man dėl to, su kuo aš visiškai nesusijusi. Nebesiskųsti. Nešaukti ant kažko, ko nėra.

Artėja kiti metai. Mintis apie Naujųjų šventę mane pasmaugs. Mintys apie ateitį pribaigs anksčiau ar vėliau.
Kažkas mane slegia, tik dar niekaip nesuprantu, kas. Slegia, lenda į galvą, apvynioja mano mintis, įsibrauna dar kažkur. Apninka. Iškelia į viršų blogus/prieštaringus/niūrius/.. prisiminimus, neleidžia džiaugtis. Kartais, kai aplink mane daug žmonių, tas kažkas nedrįsta pasirodyti, pasitraukia.
Todėl atrodo (?), kad man - viskas gerai.
Jei taip neatrodo, jei atrodo, kad man kažkas ne taip, tada vaizduotėje užmušiu jus, kam nepasakėt anksčiau.

Baigiu gražia gaida:

Tai duona, mūsų duona,
laimink mus, saugok kas dieną.

Apsaugokite.

2008-12-18T21:26:00.004+01:00

Taip juk būna, tiesa? Kai žmonės kalba apie tave, o tu privalai tylėti. Kai pabandai ištarti patį trumpiausią žodelytį, o tie žmonės ima tave badyti pirštais ir choru cypti, kad nutiltum. Kai nenori klausytis jokių tavo paaiškinimų. Kai jiems atrodo, kad apie tave žino kur kas geriau negu tu pats.
Bjauru tada būna, ar ne?

Bjauru.
Dar bjauru būna tuomet, kai eilinį kartą mėgini draugiškai pasikalbėti su žmogumi, o šis, nebežiūrėdamas į tave, sako kažkam prieš save: "Ai, beprasmiška su ja kalbėti."

Užtat. Kiek anksčiau.
Šiąnakt savo neprireginčiomis akimis vėl stebėjau naktinį dangų. Mėginau stebėti, jei sakysime tiesą, nes, nepaisant to, kad buvo jau po vidurnakčio, lauke buvo šviesu. Ir aukštai virš galvos, ne pažemėje kaip įprasta, švietė mėnulis. Buvo beveik pilnatis. Žiūrėjau į Mėnulį ir pajutau iš jo sklindančią magiją. Visą kūną užpildantį jausmą, kai supranti, kad pasaulis yra tobulas, nuostabus ir... beribis. Kad viskas, ką matai, yra tobulai susieta tarpusavyje. Vėl pajutau beprotišką norą išeiti laukan, vaikščioti tyloje netrukdoma ir suvokti.

Sekančią naktį žvaigždžių dar daugiau. Mėnulis labiau kairėje.

Vakare po sekančios nakties radijas grojo senus gabalus. Tokius, kurių klausiau prieš penkis metus. Wow.
Tada dar keletas vakarų, praleistų su radiju. Buvau pamiršusi, kad dar toks yra.

Jei neskubėtume gyventi, galbūt nereiktų taip greit pasenti.
Jeigu lėtai lėtai gyventum, nebesuspėtum ir nepasentum.

Mokykloje prieš porą savaičių buvo Svaras; turėjo pristatinėti kažkokį projektą, bet kalbėjo daugiau apie visuomenę, žmones, pasitikėjimą, protą ir išmintį. Sukėlė daug visokių minčių, kitų dar dabar nesusidėliojau, todėl negaliu nieko plačiau.
Tik sakė, kad jei ko nors tikrai nori, tai argi gali kas nors tau sutrukdyti to pasiekti?

For what we want most, there's a cost must be payed at the end.

Mintis į ateitį:
Herojai neturi ateities.

Saugoti reikia.

Sakom kažką.

2008-12-01T16:11:00.009+01:00

Kadangi niekaip neapsisprendžiu, ką daryti, nutariau užsimimti veiksmu, kuris visiškai nesusijęs su tais dviem, iš kurių niekaip neišsirenku vieno.
Ieškojau internete idėjų.

Radau eko-maniakę (o ji rimtai apsėsta), dar niekaip neperpratau, kodėl dekupažą visi taip mėgsta daryti su tomis siaubingomis gėlėmis (tokias gėles mes kaip visiškai nusenusį daiktą kažkada dovanojome draugei 18-likto proga; reikės paieškoti kartu dovanoto atviruko nuotraukų, įspūdingas. Su tekstu viduje), perverčiau 12 pasidarykpats blogo puslapių ir nieko gero neradau, užtat (bet čia jau kitur) radau keistų fotografų porelę (vieno jų nuotrauka dabar yra puslapio dešinėje), animatorių (jėga! monstriukai!), Liftą .
Dar užsinorėjau pratęsti blogo įrašus apie šių metų puikųjį buriavimą, ir dar ką nors be to pripiešti ;D

Dabar aš įsiutusi.
Wunderbar.

Dabar jau nebe.

Užtat turiu keletą mažyčių planelių, kuriuos, jaučiu, kad įgyvendinsiu.
Music is a medicine.

Laimėjom.

2008-11-27T18:38:00.002+01:00

Su Si padarėm keturias nuotraukas, sudalyvavom konkurse ir laimėjom. ;DD
Yay&hooray for us! :))

Dabar jau praėjo pusantros valandos, kai mes vis dar bandom išsirinkti prizus iš AIC'o.

Vienaragių princesė.

2008-11-20T20:52:00.005+01:00

O aš tiesiog nebežinau.

Kažkur įsivėliau--susivėliau. Savyje.
Jaučiuosi kažkuo panaši į Murakamio knygas. Jaučiuosi kaip Murakamio knyga.

Klaidžiojau po savo galvelę tiek, kad užmiršau kaip grįžti ir dabar esu pasimetusi. Užėjau kažkur, kur jau nieko nebežinau. Beveik laukiu pasirodant vienaragių.

Pažiūrėjusi filmą, vienintelį, kurį bežiūrėdama galvojau jis galėtų niekad nesibaigti, pagalvojau: "norėčiau dalyvauti žygyje, kuriame nebūtų kelio atgal. "
Tada supratau: "Gyvenimas yra žygis, kuriame nėra kelio atgal. Žengi, eini, klumpi, keliesi, klysti, ir vėl eini.. Kelio atgal nėra, tik pirmyn. Sustoti pražūtinga. Tik čia, nepaisant tavo pastangų, kelias juda. Ir visada, visada Lemties kalno link. Kartais link jo veda Golumas, kartais - Smygolas, o kartais pats eini per Dykąsias žemes, per Pelkes, ieškodamas kelio, o kartais ir tako. Retkarčiais pramini naują taką, ieškai naujų būdų Kalnui pasiekti. Kai kurie keliautojai pražūva; vieni netyčia, kiti pasiduoda, treti gelbėdami draugus. Tik atkakliausieji, tik tie, kurie nusprendžia siekti tikslo, pasiekia elfų laivus."
Tada pagalvojau trečiąsyk ir nusprendžiau, kad gyvenimas nėra kelias. Jis - tai pasaulis.

Seniai varčiau savo princesių knygą, kurios neturiu.
Dabar galvoju, ar būčiau gera princesė. Ne kaip tos, kurios yra dabar. Kaip tos, kurios yra knygoje. Ir be tarnų, dvariškių ir turtų. Ir be žirnių.
Prisiminiau, sykį buvau princesė. Su diadema netgi.
Įdomu, kaip būtų dabar.

Special K

2008-11-17T22:52:00.003+01:00

Ritai.. Lolai.
Part 1.

Kai važiuodama skaičiau tavo laišką buvo ankstyvas rytas. Tamsus tamsus, bet jau ne toks tamsus, kad butu naktis. Už lango buvo tamsu, būtų buvę juoda, jei ne retkarčiais per ryškiai viską nušviečiantys automobilių žibintai.

Supratau, kad man patinka toks paros laikas. Labai.

Aklina tamsa šviesėja, matai, kaip savo jaukiuose nameliuose bunda žmonės, keliasi naujai dienai, naujai pradžiai. Pabudę paukščiai repetuoja savo dainas ir giesmeles.. Tai - gražiausias paros metas.

Ramybė, leidžianti aiškiai išgirsti savo paties vidų, apsaugo nuo klaidų, apglėbia savo magiškomis rankomis ir kužda į ausį slapčiausius dalykus. Tuo metu esi tarsi nebe tu ir, tuo pačiu, pats tikriausias tu. Laikas sustojęs, pasaulis bunda nepastebimai, o tavo dvasia skraidžioja po nežemišką ir patį žemiškiausią iš visų pasaulį, pasakodama pačius stebuklingiausius pastebėtus dalykus.

Tada paglosto veidą, sukužda į ausį ir pokštelėjusi pranyksta. Apsižvalgai ir pamatai jau atėjusį rytą.

Saulės.

2008-11-12T21:09:00.004+01:00

Hm..
Šiandien žmonės, lyg eilute išsirikiavę būtų, mėgino sužlugdyti/sumenkinti/paversti neįmanomu bemaž viską, apie ką aš galvoju/kas man patinka/etc.
Nesvarbu, kad vieni dalykai įvyko atvirkščiu laiku, kiti tvarkingai, bet vidury dienos piešiniu bandžiau parodyti, ką galvoju. Analizavo visi buvę, bet tikslo nepasiekiau. (tikriausiai dėl to, kad tą akimirką nė nesiruošiau jo siekt)

Bet velniop juos.
Čia kaip su tuo sketch'u apie įdomų/neįdomų gyvenimą.

Įdomus man, ne jums. Jūsų neturėtų dominti svetimi gyvenimai, domėkitės savuoju. Rimtai, pamėginkite. Patys nustebsite, kiek daug naujo jame rasite.

Griežtokai skamba, bet.
Vabalams mažiems saulės stinga.

Vėl prikimšau galvą idėjų. Nuostabus jausmas. (:

Iš tikėjimo, kad esu.
Mano kolekciją papildė naujas CD ir du DVD.

Pabudimas.

2008-11-03T18:31:00.010+01:00

Sveiki.

Rimtai - pabudau. Nežinau nuo kada, bet miegojau oi miegojau. Paskutinėmis miego dienomis supratau, kad kažkas su manimi nebe taip. Panašus jausmas į tą, kai sapnuojant supranti, kad miegi.
Tada vieną dieną praleidau įdomiau nei visas atostogas benrai paėmus, ir šitaip atsikėliau. Įdomus jausmas jausti, kad tuoj tuoj į galvą ateis mintis.

Piešinio a'ka paveikslo (dar) nenupiešiau.
Studijų klausimai tebekankina, bet juda.
Užtat paskaičiau daug įvairių straipsnių, paklausiau nuostabios muzikos, mačiau nuostabių filmų.
Elizabethtown >> artyn svajonės.
My blueberry nights >> mėlynių pyrago skanumo filmas.
Paris je t'aime >> Och. Kas pakeliui į Paryžių, tam truputį pavydžiu.

Teta, įleisk į teatrą,
aš noriu išvysti scenos stebuklą.
Teta, atverk man teatrą,
aš noriu atgaivinti prigesusią ugnį.

Atsikėliau be žadintuvo.

De-Sk. (antroji dalis)

2008-09-23T20:12:00.003+02:00

Sveiki,

malonu vel Jums rasyti. Gaila, nezinau, kiek is Jusu skaito, ka as rasau, bet tai is tikro ir nera taip jau svarbu.

Taigi:

Berlynas

Rugsejo 15 d.

Jei atmintis manes neapgauna (o po tiek laiko zmogus ir susipainioti gali! ), diena pries tai vakare atvyko kiti projekto dalyviai: gal 15-20 italu, apie 20 bulgaru, keturios lenkes ir trys estes.

O siandien jau vaziavome i ekskursija po Berlyno miesta.

Visu pirma, aplankeme Kaiser-Wilhelm-Gedächtnis-Kirche, kuri yra Breitscheidplatz centre. Pati baznycia atrodo ispudingai, tik jos centre kazkodel pakabintas didziulis baltas burbulas, kuris, deja, visiskai neatrodo tinkamas tokiai vietai.
Netoli baznycios radome panku-rastamanu parduotuve, taip pat gausybe suvenyru kiosku ir nuostabaus grozio skaras pardavinejanti ir akcijas vykdanti (daugmaz: "Dvi uz vienos kaina" ir pan.) vokieti. Beje, veliau visos rastos skaros buvo 2-3 kartus brangesnes nei sioje vietoje, nors ji buvo ir viename ir didesniu turistu traukos centru.

Toliau keliavome per Tiergarten parka, kurio centre - kolona su Viktorija (auksine Eliza) virsuje. Daug apie si statini nezinau, musu niekas neinformavo ka mes matome, o ir pavadinima pasake visazinis internetas. Parkas ispudingas ir didelis, nors, vel eiliniam mano nusivylimui, ejome tik jo pakrasciu.

Pesciomis nuejome iki Brandenburgo vartu. Tai vienas is labiausiai turistu lankomu objektu Berlyne, todel cia pilna rytietiskos isvaizdos vaiku, klausianciu "Do you speak English?" ir kisanciu nusiurusi popieriaus lapa su graudulinga istorija "I am from Bosnia..". Taip pat stovi dedules su sovietine atributika, kvieciantys nusifotografuoti, ir vaiksto buriai japonu.

Vakare, grize is miesto, visi projekto dalyviai susirinko 'pusryciu kambaryje', kur kiekviena salis prisistatinejo. Bulgaru vaikinu akcentas toks, kad nereikia ne galvoti - slavai, nors stai ju mergaites kalba puikiai (neveltui mokosi kalbu gimnazijoje, kur vokieciu kalbos turi 25 savaitnes pamokas (taip, mes supratome gerai! ). Estes kalba letokai, bet yra labai draugiskos ir angliskai susikalbeti su jomis daug lengviau nei vokiskai, lenkaites kalba labai gerai. Italai yra italai, nors lietuves juokiasi ir energija tryskta labiau nei jie :D
Lietuves prie prisistatymo pridejo daina trimis kalbomis (lietuviu-anglu-vokieciu) tokiu tekstu:
I know you forgot me, don't think anymore,
You write me no letters the way as before..
Destroy all the brigdes and roads on my way,
just one sandy path to me leave, I pray.

Nezinau, kodel tekstas toks liudnas, bet buvo grazu. :)

Rugsejo 16 d.

Nuvykome prie muziejaus (kazkas a'ka senoves istorija-style), i kuri nejome, bet uztat pasivaiksciojome po jo apylinkes.
Dar vienas minusas - kadangi nebuvo nieko, kas paaiskinu, kur esame, tai buvome tiesiog prie didziuliu graziu pastatu, aplink kuriuos trysko fontanai. Kai galesiu, atsiusiu nuotrauku, gal kas busite buve ar bent mate nuotraukose, ir galesite pasakyti kas tai :)

15 val isvykome i dvieju valandu ekskursija po miesta, kuri truko kiek daugiau nei tris valandas. Rytu kilmes gidas vokiskai pasakojo apie tai, ka regime uz lango. Pravaziavome Checkpoint Charlie, Berlyno senaja biblioteka (Alte Bibliothek), olimpini stadiona, Schloss Charlottenburg, Berlyno siena.. Kazkodel gidas labai mego pasakoti apie parduotuves ir pan. dalykus, kuriuos galime matyti pro autobuso langa. Ir vokiskai greitai kalbanti zmogu momentais sunku suprasti. :D

Vakare vyko viktorina apie Berlyna, uz dalyvavima gavome kas piestuka, kas tusinuka! :D As gavau geltona geltona piestuka su melynais uzrasais (jei neklystu, parasyta buvo kazkas apei e-twinning (tai ne projekto pavadinimas, bet emmm.. hm, kaip vadinasi tokie dalykai? :o fondas? :D )).

* * *

Tiek siandienai apie Berlyna.

Linkejimai,

Milda.
Kam dukte, kam sese, kam sesia, kam giminaite, kam drauge, o kas gal isvis nepazista.. ;DD
--
Rugsejo 23 diena, 20:13 vietos laiku.

De-Sk. (pati pirmiausia dalis is visu)

2008-09-21T20:28:00.003+02:00

Laba diena,
radau interneta ir, pasinaudodama tokiu nuostabiu ivykiu, nusprendziau truputi papasakoti apie tai, kaip man sekasi.
Laiska sudarysa dvi dalys: viena apie Berlyna ir kita apie Slovakija.
Nezinau kaip cia gausis su idomumu, bet kaip nors vis tiek iseis :)) Tiesa, mano smulkmeniskumas gali ikyreti, bet neissigaskite, kuo daugiau rasysiu, tuo turetu to smulkmeniskumo mazeti :D Zinot, atmintis.. :D :D

Rugsejo 13 d.
Ilipome i autobusa Kaune. Noredami ramiai sau sedeti vietose, kurios nurodytos bilietuose, padareme mazyti skandaliuka. Tiesa, pagrindine skandalo vinis buvo lietuviskai su rusisku akcentu kalbanti 29-oje vietoje sedinti moteris, kurios biliete nurodyta 63 vieta, ir sakanti: "As sedziu savo vietoje!" ;D Mokytojoms ji kainavo keleta simtu nervu lasteliu, mums pridejo vitamino C.

Kartu su mumis i ta pati rengini (? :D ) keliavo dar penkios paneles + mokytoja is Kazlu Rudos.
Nezinau kokiu laiku, bet kazakda tikrai jau buvome Lenkijoje. Ties pasieniu i autobusa (ei, kur Shengenas? :D ) ilipo toks mielas pasienietis, kuris palauke, kol visi issitrauks pasus, tada keleta paziurejo ir islipo :))
Lenkija pasitiko graziais arkliais, vejo jegainemis (nustebau!) ir Kernave-style kalvomis. Dar nustebino lenku daugiaauksciai - pagarba poliakams uz tai, kaip jie gerai sugalvojo uzrasineti namu adresus ant ju. Raides taaip aukstai ir toookio dydzio, kad niekas ten ju neuztoja :D

O, uzrasuose rada sienos kirtimo laika - telefonas, is pradziu praneses apie atvykima i Lenkija, tarifus Lenkijoje ir LR Generalinio konsulato Lenkijoje numeri, pasiule prasukti laika i 17:31. Sutikau, ka cia su elektronika pasigincysi :D

Lenkijoje pravaziavome Suwalki, Bialystok ir Warszawa. Beje, griztant i Warszawa neuzsukome ir vaziavome kitu keliu, o tai paaiskina kainu pirmyn ir atgal skirtuma ;) Siaip ir daugiau miestu pravaziavome, bet nevisad pavyksta suprasti kelio zenklus, ypac kai kelias jais kraute perkrautas.
Lenku miestai labai tarpusavyje panasus, visi tvarkomi ir remontuojami, o apie keliu remontus neverta ne pradeti - statoma daug daug nauju keliu. ;D O cia, Slovakijoje, keliu remontai yra kiekviename kilometre.

01:11 pasirode, kad jau Lenkijos - Vokietijos siena, bet paziurejus atidziau (ir, kai ta siena pasikartojo keleta kartu) issiaiskinau, kad ne velnio ten ne siena - ten Lenkijos kelias mokamas! :D

Bevaziuojant rode "Brat" ir "Brat 2". Paziurejus abu filmus gal po kokios valandos pavyko uzmigti. Miegant sapnavosi lovos ir grojo muzika ir "Brat 2" su intarpais "Are you gansters?" - "No, we are Russians."

Pabudus 5 ryto is tvarkos nusprendziau, kad uz lango jau Vokietija. Pamaciusi kelio ir kitokius zenklus tuo tik isikinau.
Pirmas ispudis: graffiti, tvarka, svara, aerouostas, tramvajai.
~7 ryto buvome Berlyne. ILgai lauke stotyje (kol mokytojos issiaiskino bilietu sistema) leidomes i kelio hostelio link paieskas. Sekesi visaip, kartais tekdavo laiptais pasitasyti lagaminus aukstyn--zemyn. Mano lagaminas del nezinomu priezasciu tapo Sauliumi Franklinu Rapolaviciumi :D.

Atvykus i hosteli pranese, kad kambarius atlaisvins tik po keliu valandu, todel pasideje daiktus i uzrakinama bagazo kambari, isejom pasivaikscioti i miesta. Gal kas koki pusvalandi skambedavo baznycui varpai, bet kai imdavome jais sekti, noredami paziureti, kur ten ta baznycia, garsas liaudavosi, o paciu pastatu per medzius ir namus nebuvo matyti. Uztat uztikome veikiancia (demesio! buvo sekmadienis!) bandeliu parduotuve/kavine. Pavalgeme kas franzosische, kas italianische (kazkodel deutsche tai nebuvo :o ) pusrycius, kuriu ojoj kaip uzteko! Mano pietus/vakariene tokio sotumo buna :D

Grize gavome kambarius ir isikureme. Kad laikas nebutu praleistas bveltui, isvaziavome i Alexander Platz. Pasipiktinome, kad Vilnius
garsiajame laikrodyje vadinamas Wilno, tuomet dar pavaiksciojome, pasigrozejome, pasidomejome viskuo, kas aplink ;D ir grizome atgal.

Taip baigesi pirmoji diena (ir naktis keliaujant) Berlyne.

Slovakija, tuo tarpu, grazi savo gamta, bet Berlyno pramogomis ir viskuo kitkuo dar neapnese. ;))

Tuo siandien ir baigsiu savo gana ilga ir smulkmeniska pasakojima is Slovakijos apie Berlyna. ;D
linkejimai visiems Jums, kalbatiems lietuviskai, nes sunku net apsakyti, kaip isties pasiilgau sitos kalbos! :)

Milda.
Kam dukte, kam sese, kam sesia, kam giminaite, kam drauge, o kas gal isvis nepazista.. ;DD
--
Rugsejo 21 diena, 20:28 vietos laiku.

De-sk.

2008-09-20T17:33:00.002+02:00

Yeah yeah yeah.

Jus esate Slovak Republic.
Malonu matyti. :]

Gavau interneto, galvoju, kad reikia daug daug visko speti parasyti. Ar bent jau taip dayti norisi.. ;-D
Gaila, neturiu cia su savim savo geltonuju uzrasu, gelciau daug papasakoti. Bet tai spesiu po 2 savaiciu padaryti, o dabar trumpai apie puikuji Berlyniuka:
* miestas velniskai didelis, niekad tokiame neteko buti :D
* susisiekimas transportu super geras, aiskus ir patogus
* zmones draugiski ir labai lengvai iprasti jiems sypsotis
* Berlyne keliauja zmogus-delfinas :D, kuris irgi labai graziai sypsosi
* italams lietuves patiko labiau uz bulgares, bent jau linksminantis tai tikrai :D
* irish pub'e dirba ir lankosi labai jeginiai zmones, kuriems nesunku ir negaila 3 ryto iseiti i galve prie juokingiausius zaidimus zaidzianciu italiano+lituano ir pastatyti jiems alaus vien del to, kad jie linksmi ;D
* limbo galima zaisti bet kur,
* o italai lengvai susizavi "pusinejimu" - gaudynemis uzristom akim
* ir jiems sunku prisiminti lietuviskus vardus, bet syki jau prisimine, jie neuzmirsta nieko.

Bet ka as cia apie tuos italus rasau? :D Kai uzsivedziau, tai ne sustoti neina :D :D

* Potsdam'e labai grazu.
* Paste neparduoda pasto zenklu :D
* ir Berliiiiiin.. na na na na - na na na naaaaa..

Fak, prie sito kompo neina prijungti fotiko (nes kazkas! :D ha, kazkas! paliko laida namuose :D ), todel kein Berlin Fotos jetzt. :D

De-Sk.

2008-09-12T21:25:00.002+02:00

New York, I love you but you're bringing me down.

Skamba daina galvoje.
Ne apie tas vietas, ir gal nebus bringing me down. Bet skamba.

Daiktai sudėti.

Rytoj per Lenkiją, kad poryt būtų Berlynas.
Ir po savaitės - Slovakija.

O po to spalis.

Aviacijos problemos ir Survivor'as.

2008-08-07T21:02:00.003+02:00

Rytas su AC/DC.
Who made who?, I feel safe in New York city! ir kita.
Rock. :-D
* * *
Vis dar gyvenu.
Šiandien Miestą pavadinau Ten, kur naktimis žvaigždes atstoja lėktuvai.

Beje, žaislinių lėktuvų parduotuvėse kone neįmanoma rasti. Kodėl Lietuvoje nepopuliarinama aviacija? ;o

Tikiu į dievą, į kraują, į draugą, kas turi garbę ir širdį, ir tai, ką turi, - išsaugo.

Jėga. :-DDD Buvau pačiame miesto pakraštyje, ten visiškas užkampis ir stovi ženklas, žymintis miesto pabaigą. Tai reiškė, kad manęs laukia puikusis 'žaidimas' Survivor.
Tuo momentu, kai pirmą kartą rašiau šituos žodžius, ėjau miesto link, o tai jau buvo pliusas. Bet aplink buvo nuostabiai jaukūs krūmai, platus ir judrus kelias, jokių pėsčiųjų perėjų ir nei vienos stotelės. Tai čia jau buvo fak.
Bet viską aš radau, dzin, kad ne visai tai, ko ieškojau. ;D Bet užtat į tą pusę, taigi Survivor'ą laimėjau.

Okej, užteks jau čia apie tą miestą. ;D Galėtume vėl grįžti prie šaldytuvo temos. Dabar viskas vyksta taip:
jei norite ko nors iš mano šaldytuvo, tiesiog paprašykite, kad atplauktų balta pieno puta. Atplauks.

Ne per vieną dieną, ne per vieną naktį atrandi savus.

*mp3: G&G Sindikatas - Išvien.
AC/DC.

Seems like a touch
Just a dirty little touch
I really need your touch
Cause you're much too much too much.

Kepu pyragą. ;p

Summertime. -- time -- time

2008-08-07T20:55:00.004+02:00

RUGPJŪČIO4d.

*Pasimetusi:
A Friend will phone you when you are in jail. A Good friend will visit you in jail. Your Best Friend will be sitting next to you saying, 'That was Awesome!!'

So, visame šitame mieste, o tiksliau bute, kuris yra penktame aukšte ir kurio balkone velniai žino (arba ne) ką veikia kastuvas, mane paliko gyventi vieną. Savotiškai įdomu, atsikeliu, va, šįryt, atsidarau šaldytuvą, o ten be sulčių, nuo kurių man buvo bloga vakar, pomidorų, grietinės, varškės, kurios negaliu pakęsti, apipelijusios uogienės, sviesto, kurio nafik man reikia, ir, kažkodėl, ridikėlių daigų, daugiau nieko nėra.

Po to plaukėme per slenksčius. Bet galėjome ir pėsčiomis pereiti. Buvo gilu kaip pasakoje apie didžiąją sausrą. Po to sugedo GPS (modelis Ežys-2005). Pradėjome plaukti į Rytus. O Rytuose buvo tupikas. Teko baidarėmis perplaukti mišką ir kalną.

Pavalgiau stotelėje laukdama autobuso, nes kitoj gatvės pusėj parduotuvė, o pomidorai su grietine visai ne sotu.
Aplink skraidė širšė ar kažkas panašaus, su ja nesidalinau, nėr čia ko. Europoj gyvenam, tegul pati nusiperkai. ;p

Milda.:
parasyk teciui, kad mama pagrobe ir reikia grizti, tada kai gris sakyk, kad pajuokavai ir paprasyk kad sumoketu tau,kad daugiau tokiu bajeriu nebutu. ;]]

Vakar gulėjom prie Elektrėnų. Kaitiorai, buriuotojai.. Gražu. ;D~
Po to Užupio picerijoj pasižiūrėjau į veidrodį, užsimerkiau, pamačiusi koks švelniai raustelėjęs mano veidas, atsimerkiau ir nebežiūrėjau į veidrodį. Nėr čia ko.
Einant atgal kažkas man tą faktą vėl priminė, bet nieko tai nepakeitė.

Your Dad's rich, and your Mama's so good looking babe..

Paskambinau mamai, pasakiau, kada maždaug grįšiu. Iš balso supratau, kad šypsojosi ir apsidžiaugė. Yay, tik ji mano tolimesnių planų nežino. ;D

Gone.

2008-07-01T08:12:00.002+02:00

Čia turėjo eiti 2 dalis. Buriav'08., bet nebeeis, nes nesuspėju parašyti. ;]
Atsiras kada vėliau.

12:21 traukinys iš Kauno bus Vilniuje.
13:10 traukinys iš Vilniaus išvažiuos į Trakus.

Iki liepos 13. :P

1 dalis. Buriav'08. Dugnu į viršų.

2008-06-29T20:39:00.007+02:00

Nežinau dar nuo ko pradėti.

Birželio 20 atvažiavau į Kauną, stotyje manęs laukė Barbora. Pasiėmė, nuvarėm pas ją į namus. Kelboniškis yra nesveikas Kauno užkampis, bet ten taip gražu.. Pušynėliai, miškas, gamta. O dar kaip tik po lietaus buvo.. Namas aukštas aukštas, miegojau po stoglangiu. ;D tiesiog svajonė.

Kitą dieną atsikėlusios pabaigėme ruoštis. Buvo paskutinis normalus dušas (ech!). Užsukome į MaXimą, aš išleidau litą. ;DD Vėliau pasiėmėme Agnę ir Rūtą ir mus visas Barboros tėtis nuvežė į skautų uostą. Iš uosto su kateriu buksyruodami Šiliauską "Alfoje", du mažyčius jalus, kadetą... nuplaukėme į Rumšiškes, nuolatinę skautiškų stovyklų vietą. Navigatoriams buvo palikta be galo daug vietos įsikūrimui, todėl šiaip ne taip įsikūrėme. Pas mane į palapinę atsikraustė Barbora ir Neringa. išvada po laiko:palapinėje daaaaug geriau gyventi dviese nei trise, nors telpa ir aštuoni žmonės.)

Stovyklos atidarymo rikiuote prasidėjo visos navigatoriškos rikiuočių lankos.

Sekmadienį pradėjome buriuoti. Dėl kažkokių mistiškų priežasčių mane paskyrė į vieną "grupę" kartu su II kategorijos vairinikais :D ir Neringa. Žodžiu, arba Šilas nieko nežinojo, arba jam buvo visiškai dzin, kad aš nieko nemoku. :D :D
Tos dienos plaukimui su okei dinge pasiskirstėme poromis: Vytukas ir Neringa, Vytas ir Milda, Živilė ir aš.
Grįžus Vytui su Milda, turėjau plaukti aš su Živile. Bet Živilė atsisakė, atseit per didelis vėjas ir bangos, kad ji buriuotų (ir dar dėl to, kad grįžę visi pasakojo, kaip beveik vertėsi ir kaip sunku buvo suvaldyti laivą).

Nieko negalvodama (kad bangos didelės, vėjas stiprus, etc.) sutikau plaukti su Vytu. Vairavau aš.

Nemokėdama vairuoti buriuojančio laivo ir nesuprasdama ką darau (dabar jau atseit šiek tiek moku ir suprantu), aš profesionaliai per kairį bortą prisėmiau dingę vandens :D ("ištiesinus" laivą (nors, realiai, tai baigus semti vandenį :D ), neapsemta liko gal dešimt centimetrų nuo viršaus). Prisėmiau dėl to, kad vairuodama mėginau padaryti halsą. :D

Perdaviau vairą Vytui, bet jam irgi nepavyko padaryti nieko geresnio. :D Dingė apsivertė.
Nesuprantu kaip, bet vertimasis arba tik atrodė, arba iš tiesų buvo labai lėtas. Stovėdama ant 90 laipsnių kampu pasvirusio laivo galvojau, kad reikia ištraukti koją iš virvių painiavos. Nejaučiau jokios baimės - kad galime paskęsti, kad gali blogai baigtis ir t.t. Buvo ramu ramu, nes viskas vyko kažkaip užtikrintai. :D

Dingės dugnas raudonas. :D :D Vytas sakė, kad anksčiau dar niekad apsivertęs nebuvo. Aš irgi. Welcome, pirmas kartas. :D Beje, liemenės gerai laiko. Kiek išbuvome vandenyje laukdami, kol mus kas pastebės, - neaišku. Mano netiksliais (?) spėjimais tai truko iki dvidešimties minučių.
Šiaip buvo juokinga. Vytas buvo vienoje laivo pusėje, aš - kitoje. Bangos pasuko dingę taip, kad aš visiškai nemačiau kranto. Girdėjau tik kaip po kažkiek laiko Vytas sušuko: "O, atplaukia!" ir, netrukus, "Apsisuko!" :D
Vėliau, po kažkiek tai laiko, pas mus iš tiesų atplaukė - jalu. Živilė, Vytukas, Barbora ir Robkė. :D Vytukas vos ne iškart šoko į vandenį. Visi buvo susiparinę, kad galėjo lūžti stiebas. Aš nuplaukiau į jalą, išbandžiau įlipimą per jalo galą :D Tada pasiėmiau Vytuko kitelį, iš Robkės atėmiau sausą gelbėjimosi liemenę ir taip stebėjau, kas vyksta.
Dar su baidare atplaukė Algimantas.

Po 25 min nuo Barboros įšokimo į vandenį visi jau buvome grįžę į jalą. Nuostoliai: nupjauta virvė, supjaustyta Vytuko ranka, daug mėlynių pas visus (čia, spėju, kaltas lipimas į jalą), šaltis. :D

Vakarinės rikiuotės metu (adjutantė - Barbora) su Vytu stovėjom vėliavos sargyboje, navigatoriai ir navigatorės ėjo atskirai vieni nuo kitų. Navigatoriai pirmi su šūkiu: "Vytai, ką tu darai? Ko tu Mildą skandinai?", navigatorės - paskutinės su šūkiu: "Milda, ką tu darai? Ko tu Vytą skandinai?". :D :D

Va taip ir baigiu 1 dalį iš istorijų ciklo Buriav'08. ;DD

Tie.

2008-06-28T19:00:00.001+02:00

Suskamba Razausko dainos ir akyse ima plaukti prisiminimai.
Žinai, burtininke, palik mane man,
ten, kur aš išeinu, - visą amžių žiema ir miškai.

Nuo atsisveikinimo nepraėjo nei para, o aš jau pasiilgau tų žmonių.

Tų, kurie tokie artimi sielomis.
Tų, ant kurių neįmanoma pykti.
Tų, kurie baksi šonus sakydami: "Ei, kelkis!", "Ką veiki?", ir nuolat klausia: "Nori pirkti?"
Tų, kurie galvoja apie Osamos sveikatą.
Tų, su kuriais naktimis galima budėti bent pora valandų daugiau, nei reikia.
Tų, su kuriais apsivertus Marių vandeny nebūna baisu.
Tų, kuriais pasitiki ir kurie pasitiki tavimi.
Tų, kurie rūpinasi ir kuriaisi rūpiniesi tu.
Tų, su kuriais kartu tapti liaudies priešu.
Tų, kurie šaukia "Milda, ką tu darai? Ko tu Vytą skandinai?"
Tų, su kuriais dvylika valandų gali gulėti palapinėje ir šnekėtis temomis, kuriomis visą gyvenimą troškai pasikalbėti.
Tų, kurie ryte meiliai sako: "Labai prašau, atsikelkit visi.."
Tų, su kuriais naktimis gali dainuoti iki užkimimo.
Tų, kurie sako: "Kokios žalios tavo akys".
Tų, kurie nieko nesakydami dalijasi šokoladu.
Tų, kurie sutikti traukinyje nudžiunga ir atsisėda šalia.
Tų, kurie taip nuostabiai dainuoja 'Ramuma'.

Dabar aš tenoriu pasilikt su tavim.

* mp3:
Domantas Razauskas - Burtininke
Domantas Razauskas - Pavasaris
Stebim save ir ilgimės godžiai.

Rytais, kai jie vakarais virsta.

2008-06-05T20:18:00.004+02:00

Pasiilgau lietaus.

Naktimis mane supa gatve riedančių automobilių šviesos, kurios glosto mano kambario sienas.
Rytais stengiuosi atsikelti anksčiau, bet mano anksčiausiai vis tiek yra dešimtą, o iki tol vartausi, svajoju ir kuriu planus, kurie gąsdina mane pačią.
Dienas leidžiu visaip. Padedu, neveikiu nieko, vaikštau, gulinėju.

Jūroje netyčiomis į akmenis ir kriaukles supjaustytos pėdos.
Be galo ilgai nematytas draugas, kuris netikėtai parašo Ei, sveika išsiilgta!

Radau kaip bent mėnesiui pabėgti iš namų.
Per Vilnių, Kauną, Rumšiškes, Trakus, Vilnių. Ir gal ne mėnesiui, gal daugiau.

OK, aš to noriu.

Loneliness be over
When will this loneliness be over?

Išmečiau keletą žodžių iš gyvenimo. Įdėjau keletą naujų.

Žinojimas nepadeda.

2008-05-11T20:26:00.002+02:00

2008-05-09

Man keista, kad gimiau,
Man gera, kad esu.

Keista kasdien.
Penkios kalbos, nuolatinė nežinia, programos pasikeitimai, blaškymasis, tylėjimas, juokas.
Naujos pažintys. Noras susipažinti ir stipri kaustanti baimė. Neperkalbu savęs, kad visi žmonės yra žmonės. Su visais galima rasti kalbą.

Viskas kaip į sieną,
taip visuomet nutinka.

Susipainiojau savose mintyse.

Tik žinau, kad nesvarbu viskas, kas vyksta dabar. Ką darau, ko nedarau.
Nesvarbu, kas dar bus, kaip tai vyks ir kodėl.
Nesvarbu, ar bus juokas, ar ašaros ar dar kas.
Nesvarbu, ar pagaliau pavyks viskas taip, kaip turėtų pavykti, ar ne.
Nesvarbu.

Žinau, kad, kai išvažiuos, visiems bus liūdna.
Per trylika dienų, nori ar nenori, tu prisiriši prie kasdien matomų žmonių.

Mes neturime namų pas juodą girią.

Pasakėlė iš vonios.

2008-04-14T21:18:00.008+02:00

Klausausi Nick Cave and the Bad Seeds, kaip tėtis gręžia ir kaip mama tyliai panosėje sau kalba skaičius. Puikus vakaras.

Šiandien būsimame vonios kambaryje su tėčiu bandėm pastatyti 9 cm didesnę nei kambario aukštis gipskartonio sienelę. Nepavyko. :-D Nupjovėm, pastatėm, priveržėm. Dar dabar tebestovi.
Pamatavau išgriautos sienos aukštį. Dušo kabina 2 cm didesnė ir jos modelis ne 9003, 0 9002, nors, deja, aukščio tai nekeičia. Galvoju matuoti iš naujo, gal paaiškės, kad dabar tilps. Griaudami matavom, kad tilptų. Paskui paaiškėjo, kad nelygios grindys, teko pabetonuoti. Dabar dėl to ir dušo kabina netelpa, ir gipskartonio plokštė netilpo. Užmiršom, kad grindys pakilo. :-D

Kvėpuot neužmirštam, nieko gyvo sienose dar neužkalėm, visas iškilusias problemas išsprendėm, patys gyvi.

Išvada: vonia bus.

Vietos diagnostika.

2008-04-04T19:13:00.003+02:00

Muzika per lietuvių iš opus3 kvepia atostogomis.

ir dar kartais Gravel groja (per kompą). O Nick Cave kažko nenori eiti į kompiuterį. Vareva. Padarysiu Mahometo-kalno atvejį ir viskas suvaikščios į vietas.

Kažkaip šią savaitę (nelabai teisingai pavadinau, nes ta 'savaitė' nei prasidėjo pirmadienį, nei truko septynias dienas. Ne pirmą kartą pastebiu, kad kažkaip įdomiai skaičiuoju laiką. Sugalvočiau laikui kitokius pavadinimus, pačiai aišku būtų, bet niekas nesuprastų ir kas nors paprašytų paaiškinti, o aiškinti viską kaskart iš naujo erzina. Be to, ir taip aplinkiniai kažkaip kreivai į mane žiūri. Vareva, tegul žiūri. Jie žvairi liks, ne aš. Taigi, palieku savaitę savaite) mačiau neįprastai daug straipsnių temomis 'Lietuvoje labai blogai', 'Lietuvoje ne taip blogai, kaip visi kalba' ir 'aš-buvau-šalyje X-tai-ten-viskas-kitaip-ir-lietuviai-galėtų-daug-pasimokyti'. Neaišku, kas kuriame straipsnyje yra teisus, bet niekas nesakė (o jei ir sakė - na ir kas?), kad yra tik viena tiesa. Kiek reikia, tiek yra. Tuose straipsniuose jie visi savotiškai teisūs. Bet jei tiki viskuo, ką skaitai, geriau išvis neskaityk.
Minčių nepabaigsiu, nebemoku.

Kvaila 'be-pinigų-nė-žingsnio' tvarka. Ką man daryti, jei aš noriu nieko neveikti ir gerai gyventi?
Turiu gal kokius tris būdus, bet tada reikia man pasiauginti storesnį kiautą, kad nekreipčiau dėmesio, ką sakys visi, kurie mane pažįsta, nes iš tų keleto šimtų žmonių gal trys supras, o du iš jų niekad taip ir nepasakys, kad suprato. Ai, ir dar kol kas aš bijau visa tai daryti.
Nebijau to, kas būtų, jei pasielgčiau, o bijau to, kad atsiras kas nors, kas sugebės mane perkalbėti. O tada jau reikės išklausyti penkiasdešimt 'aš-tau-sakiau,-kad-taip-bus' ir dar šimtą 'aš-jau-prieš-tai-galvojau,-kad-tau-nieko-neišeis-tik-nenorėjau-sakyti'.

Viskas, užteks tikriausiai.

Ačiū, herojai, už dėmesį. (bow)

*Gravel - Nobody knows
*Gravel - Lucy
*The Good, the Bad & the Queen - History song

Tikrai neeiliniai žmonės eiliniai.

2008-03-17T14:12:00.001+01:00

Sakė, Mersedesas sveria apie dvi tonas.

Vilniaus gatvėje nupjovė didelį medį.
Raseiniuose mentų automobiliai dažyti šviesesne žalia spalva.
Susirūpinusi mėlyna striuke vilkinti mama kalbina vaiką, stebima nemalonios išvaizdos vyro.
Vieno namo lange stovi Eifelio bokšto modelis.
Toliau nuo kelio stovi juodasieniai namai, šalia kurių lauke džiūsta didžiuliai ryškiai geltoni audeklai.
Lėtai žalstančiuose laukuose matyti automobilių ir traktorių vėžės.
Mažo miškelio medžiai sulipę į peikę.
Vidury didžiulio lauko, aplink kurį visiškai nieko nėra, eina žmogus.
Išskleistas ryškiaspalvis skėtis nukritęs pamiškėje.

Autostradose, be greičio, nėra nieko įdomaus.

Kalnų kelionių technikos varžybos - įdomus reikalas.
Kai grįšiu, eisim žaist UNO?

--
Nusibodo man kas naktį mėnesienoj irklais plakti :P

Mersedesas sveria kaip daug daug obuolių.

2008-03-12T18:24:00.005+01:00

Jaučiu bakterijų, virusų ir ligų skonį. Absurdas. (<-- geras žodis, beje). Nesuspėju gyventi savo gyvenimo, vis užima kažkas kitas. Mokyklos, ir ypač jos ND, gyvenimu nelaikau. Gyvenimas yra laikas sau ir draugams. Čia į draugų sąvoką, greta pačių draugų, įeina dar ir šeimos nariai ir galbūt--turbūt dar kas nors. Užsinorėjau obuolių. Namie nėra jokių vaisių. Dauguma obuolių - pradedantys pūti (ha-ha, kas nepūtų, nuo rudens laikomas? :-D ). Respect Mamai, kad atrinko ir išmetė visus, kurie buvo sugedę/supuvę. Shame on me, kad nepadėjau ir pati to nepadariau (buvau gal kokius tris--keturis kartus sugalvojusi tai padaryti (!) ). Kažkur pabėgo 'vaaaaasara artėėėja' jausmas. Užsėmė 'lyja blyn' ir 'ne-ne-ne, daug spalvų nebegražu'. Nieko blogo. Mersedesas sveria toną. Arba daugiau. Arba mažiau. Turbūt daugiau. Apėmė žemiškos ir suprantamos mintys. Gud--gud.

But everybody thinks that everybody knows
About everybody else, nobody knows
Anything, about themselves
Because they're all worried about everybody else.

*Jack Johnson - Wasting Time

* *
Pasikalbu su savo galva. Sako: Dzin.

Paris kills.

2008-03-03T20:53:00.003+01:00

Taip sėdėčiau dabar Eifelio bokšte naktį, žvelgčiau į milijoninį nemiegantį miestą ir.. ir būtų kažkas.. Neatitraukčiau akių nuo šviesų gatvėse, nuo neryškių žvaigždžių danguje. Aplink būtų viskas ir nieko, tuo pačiu. Kartu.
Sėdėdama parašyčiau du laiškus ir keletą atvirlaiškių. Paskutinį atvirlaiškį parašyčiau trimis kalbomis, palikčiau savo kontaktus ir paleisčiau. Gal įvyktų kas stebuklingo.

Pažiūrėti 'Sweeney Todd',
nusišypsoti ir sulaukti šypsenos,
pabūti paryžiuje,
skristi,
<praleista teksto dalis>
nemiegoti,
gerti karštą šokoladą,
mėgautis nakties dangumi,
pasinaudoti pilnametystės privalumais,
išpildyti Paryžiaus svajonę.
Ir nuoširdžiai juoktis iš draugų idiotų.

Akligatviais sukandžiok.

Kartu.

2008-02-17T19:48:00.004+01:00

Prisiminiau vasarą. Ir supratau, kad ji buvo gera.

Nesuprantu, kas man buvo pasidarę. :o
Ilgą laiką man ji nepatiko.

Dabar atėjau į protą. :>
Supratau, kad vasarą buvo gerai.

Funny.
Funny linkėti 'įdek'.
Funny atsisveikinti kaip kokiam teletabiui.
Funny sušlapti iki kelių ir šildytis poliklinikoje.
Funny susirasti Draugų iš didžiosios D.
Funny dainuoti daineles iš animacinių filmukų ir pasakų.
Funny miegoti po Lietuva.
Funny duoti dideliems vaikams saldainių, kad nebeklyktų.
Funny šaukti, jog myli pirmadienius.
Funny pavadinti driežą Čipu.
Funny atsigauti netrukus po negerumų.
* * *
Miela jaustis gerai.

Gerai!
Nes mane supo žmonės. Jiems rūpėjo kaip sekasi man. Man rūpėjo kaip sekasi jiems.
Nes viskas kvepėjo išradingumu ir juoku.
Nes blogas oras lauke mums nedarė įtakos.
Nes.. nes..

Ir negaliu sakyti, kad dabar blogai.
Tik gaila, kad savo naktinius kakavos draugus sutiksiu tik vasarą. ;o :>

mp3SKAMP - KarTU
Gerai!
Kad atėjai, kad pamatei - pas mus tik būna taip gerai!
Kad atėjai, kad supratai - pas mus tik būna taip gerai!

Mes tiktai kartu pasieksim geriausio rezultato.

Lietus.

2008-01-26T17:49:00.001+01:00

Išsigąsti lietaus, stipraus vėjo, pūgos, trupučio pastangų (ypač kai jos ne tavo), draugiško pasiūlymo..
"Išsigąsti"? -- Taip, "išsigąsti".
Kvaila, pritariu. Todėl taip nedarau.
---- ---- ---- ---- ---- ----

Būna, kai lyja, o dangus būna geltonas geltonas.
Būna, kai saulė kyla, o dangus būna raudonas raudonas.
Būna, kai pamokos metu kas nors kumštelį į šoną, parodo į langą, o dangus toks violetinis, toks toks..
Būna, kai graži diena, o dangus toks mėlynas mėlynas.

Būna, kai lyja, o dangus būna juodas juodas.
Būna, kai saulė kyla, o dangus neleidžia į ją pažiūrėti.
Būna, kai pamokos metu kas nors kumštelį į šoną, parodo į langą, o dangus nieko gero nežada.
Būna, kai graži diena, o dangus toks blankus.

If I were rain, I would be all wet.

Ir vis žiūriu, vis žiūriu, ar dangus gabalais į žemę nekrenta.

Žvaigždės.

2008-01-04T22:12:00.001+01:00

Stebėjau žvaigždes. Trys iš žvaigždžių buvo lėktuvai. Vienas skrido, du mirksėjo šviesomis ir tarsi nejudėjo.
Kažkas kitas matė juos judančius. Kažkas nematė nei vieno.

Ėmė judėti ir kiti du lėktuvai.
Reikėtų dažniau padraugauti su žvaigždėmis.

Prisimenu, vasarą prieš dvi naktį gulėjome ant žolės prie gęstančio laužo ir nekalbėdami žiūrėjome į žvaigždes.
Tai liko man vienu gražiausių prisiminimų.

Keturi lėktuvai.
Ir ilgainiui žiūrint padaugėjo žvaigždžių.

Jauno mėnesio dvasia
tavo jūros gelmėse tūno.

Patinka man šie metai: dar dėl nieko nesigailėjau, tik į Biržus vis dar noriu.
Ir dar noriu per Kalėdas naktį paskraidyti lėktuvu. Turėtų būti gražu.

Klausimai.

2008-01-03T22:13:00.001+01:00

Mano kiemo pačiam vidury
visą rudenį lijo lietus.

Kas priverčia žmogų keistis?
Kas sukelia tuos vaizdus užmerktų akių vokuose?
Kas paryškina sapnus taip, kad sapnuodamas manai tai esant tikrove ir sapne neigi, kad tai - sapnas?
Kas suteikia jėgų viską keisti, grįžti prie tos senos veiklos, kuri patiko, palikus tą, kurios nebereikia, nes jis nepatinka?
Kas suteikia jėgų tikėti, kad viskas pavyks?
Kas verčia manyti, kad atėjo laikas kitam gyvenimui, o kartu su laiku - ir minėtasis kitas gyvenimas?

Nubauskite mane už šitas mintis.
O tada už bausmę leiskite mane prie jūros, save išvysti jos drumstam vandeny.

Och, vanduo.
60.
Trečią parą medus nuo blakstienų laša.

Fwd: "Gintariniai irklai 2005".PART 2

2007-12-29T14:09:00.002+01:00

---------- Forwarded message ----------

Date: Aug 23, 2005 8:41 PM
Subject: "Gintariniai irklai 2005".PART 2

Taigi - part 2
Tik ne likusi stovyklos dalis, o žadėtoji istorija, papasakota begulint ant kalno..

Gyveno kartą avis. Ji jautėsi labai silpna ir pažeidžiama, vis bijojo, kad kas jos neužpultų. Vieną dieną ji paprašė Dievo, kad šis duotų jai ką nors, kuo ji galėtų apsiginti.
Dievas pasiūlė duoti jai aštrias iltis.
- Ne, - atsakė avis, - kaip jas turėdama aš galėsiu skabyti skanią ir sultingą žolę?
- Tuomet gal nori didžiulių ragų?
- Ne, - vėl atsisakė avis, - juk tuomet manęs niekas nenorės paglostyti..
- O gal galiu į tavo liežuvį įdėti nuodų?
- Oi, ne.. Visi manęs vengs lyg kokios gyvatės..
- O gal tau duoti stiprias ir aštrias kanopas?
- Tikrai ne.. Dar sugalvosiu kam nors įspirti..
Dievas nustebo:
- Tai kaip gi tu sužeisi savo priešus, jei nenori nieko, ką tau siūlau?!
- Sužeisti? Aš nenoriu nieko sužeisti..

Tuomet avis nusprendė, kad nieko jai nereikia. Ji ir toliau gyveno kaip gyvenusi.
Taip ir mes - norėdami apsisaugoti, nebūtinai turime vartoti jėgą. Kartais užtenka vien noro, kažką daryti kitaip.

--
Nusibodo man kas naktį mėnesienoj irklais plakti :P

Fwd: "Gintariniai irklai 2005".PART 1

2007-12-29T14:08:00.002+01:00

Atradau, kad (tikriausiai) į blog'ą galima kelti failus rašant paštu. Nusprendžiau išbandyti ;D
Tekstas, oi, koks senas, bet prisimint ir pačiai smagu ;D

---------- Forwarded message ----------

Date: Aug 12, 2005 3:05 PM
Subject: "Gintariniai irklai 2005".PART 1

Stovykla prasidėjo trečiadienį (07.27). Išvažiuot turėjom šeštą ryte. Bet užtrukom dar pusvalandį, kadangi reikėjo sulaukt dar vienos mergyčkos, kuri irgi turėjo važiuot. Skambinom jai visais žinomais numeriais (t.y. vienu), bet niekas neatsiliepė, todėl po pusvalandžio papildomo laukimo išvažiavom be jos. Mūsų buvo 26, plius dvi vadovės ir dar du. Gaunasi trisdešimt. Jo, lygiai tiek ir buvo.
Atvažiavę įsikūrėm pernykštėj vietoj (man tas nieko gero nesakė), pasistatėm palapines. Tada pradėjom visus kitus įsikūrimo darbus - darėm tvorą, vartus, indaują, puodeliams kabinti aparatą :), malkinę, drabužių džiovyklą (ruoškimės viskam iš anksto..) laužavietę ruošėm.. Kaimynystėj įsikūrė Marijampolė, už jos - Paparčiai (toks kaimas Kaišiadorių raj.). Dar stovykloj buvo Kaunas, keli Klaipėdos žmonės, Biržų, dar kažko.. Bet tie kiti labai jau tylūs buvo (kiti - Biržai, Paparčiai, dar kažkas..), kad net prisimint sunku. Žodžiu, tą dieną tik dirbom, knisomės ir šiaip vargom.. :) Veiksmas prasidėjo nuo sekančios dienos..

2 diena. Ketvirtadienis. Liepos 28 d.
Ryte kaip visuomet - pusryčiai, mankšta, maudynės. 10 val. buvo atidarymo rikiuotė. Kas ten ką sakė - niekas nebeprisimena.. :) Paskui vidurdienį mūsų vadovės pravedinėjo visokiausius žaidimus.. Vėliau visi papietavo ir buvo suskirstyti į ee.. kažkiek komandų (rodos, kad 14. Tiek buvo skautoramos dalių) ir prasidėjo tai, ką jau minėjau - skautorama. T.y., ėjom per punktus ir mums (kiekvienai grupei atskirai) juose pasakojo apie tai, ką svarbiausia reikia žinoti/mokėti/bla bla bla skautui. Buvom šešti :))) ir pradėjom nuo šešto punkto, kur pasakojo apie pirmąją pagalbą. Paskui buvo eee.. kažkas, tada - pionerija (visi tie darbai, kuriuos mes padarėm pirmą dieną ir ne tik), žaidimai, gelb. rato mėtymas (tiesa, ant pagaliuko, įsmeigto į žemę), kelionės ženklai (iš pagaliukų ant žemės visokie..), būsto (iš šakų ir t.t.) statymas, gražių istorijų pasakojimas (ten Kauno viena iš vadovių Jurga skaitė visiems po istoriją iš kažkokios knygutės. Paskui parašysiu mūsiškę), tvarkos uoste punktas, " kur stoti" (šitą punktą aš taip praminiau, nes ten sėdėjęs bičas turėjo aiškint apie vandens sudėtį, kt., o šnekėjo vos ne apie tai, kad ką reikėtų studijuoti, kad visa tai sužinotum.. :) ), mazgai, dainavimas (šitame buvo labai smagu. Kaip tau dainelės apie "Zimbazalą" ir "All bannanas of the world unite"?.. :) ) skenduolių traukimas, gaivinimas ir išsilaisvinimas iš jų gniaužtų, kvadratas ir dar kažkas.. :)

3 diena. Penktadienis. Liepos 29 d.
Po rytinės rikiuotės išėjom į Trakus. Mes ten žiauriai arti jų gyvenom (kokios 10 -15 min kelio) (kitoj ežero pusėj matėsi dalis Trakų). Nuėjom į Karaimų muziejų, bažnyčią (ji vadinasi kažkaip kitaip, bet negi kas nors prisimena?.. :)) ) ir netoli Trakų pilies išsiskyrėm - dalis mūsų (čia apie trg kalba eina) gavo laiko pasivaikščiot kur nori, o kiti (tarp jų buvau ir aš) nuėjo prie pilies. Žadėjom plaukt kurėnu pasiplaukiot. išplaukėm, bet labai jau taip įdomu nebuvo.. Nes nebuvo vėjo, o kurėnas yra didelis medinis senoviškas burinis laivas. Yra ten du irklai, todėl tik su jais darbuojantis buvo galima judėti. O plaukėm ne vien trg - buvo su mumis ir Kaunas, ir dar kažkas.. :)
Pasiplaukiojom ir grįžom. Tada mes (trg) ėjom į kažkokį restoraną Trakuose valgyt kibinų ("Kybynlar" ar kaip ten jis vadinasi..). Keisti tie kibinai. "Čeburėkų" ir dar kažko (man jau ima patikti..) mišinys.

4 diena. Šeštadienis. Liepos 30 d.
Dieną nevyko nieko, kas būtų labai įdomu, o štai vakare, prieš 22 - 23 val...
Visi norintys dalyvauti išsirikiavo viena eile. Drąsesni, kiek vyresni, labiau patyrę atsiskyrė į atskirą grupę (ir aš). Likusiems buvo pasakyta, kad jie - stovyklos gynėjai ir gins ją, jei kas nors puls, o mes eisime pulti priešo, pasislėpusio kažkur miške. Mums buvo pasakyta, kad mes - puolėjai ir pulsime stovyklą. Įdomi versija, a? 12 prieš kokį 180.. Bet nieko.. Ir dar - tikslas neaiškus. Sakė pagrobti keletą mažiukų (arba ne), o gal ir užimti kalną, o gal dar ką nors..
Visi puolėjai buvom kamofliažiniai.. Todėl buvom labai baisūs mažesniesiems.. :))
Žodžiu, išėjom iš pagr. aikštės į mišką. Kad galėtumėm pasitarti smulkiau.. Padarėm planą patį paprasčiausią - keli nueina į kitą pusę ir, mėtydami "bombeškes" nukreipia dėmesį. Tada likę eina ant kalno ir pabando jį užimt. Taigi, keturi nuėjo į vieną pusę, mes, likę ~8, nuėjom į kitą.
Aišku, mūsų planas buvo perprastas. Išgirdę petardas sproginėjant, pabandėm nueit ant kalno. Užlipti, aišku, užlipom (mes vienoj kalno pusėj buvom, gynėjai - ant viršaus ir šiek tiek kitam šlaite, kitoj pusėj nuo mūsų). O tas kalnas geras: mūsų pusėj - miškas, jų - keletas medžių ir aikštelė viršuj. Todėl mūsų niekas nematė. Bet mes aiškiausiai matėm, kad vos ne visi jie gina kalną.
Susiradom priedangą ir sustojom pagalvot. Galvodami pamatėm, kad nuo gynėjų atsiskiria maždaug 10 žmonių grupelė ir eina mūsų link. Pamatė? Išgirdo?
Nesvarbu, mes juos "supakavom". Tiesa, palyginti sunkiai. Bet gudriai, pvz: du puolėjai grumėsi su viena mergyčka - gynėja (pakankamai stipria ir stambia). Trečias puolėjas iš šono šiek tiek pastūmė ją ir ji, neišlaikiusi pusiausvyros griuvo. Į dilgėlyną. Tiesa, pastūmiau tai aš. Netyčia. Ji jau buvo beveik pabėgusi.. :)
Sugavom visus tuo metu ėjusius. Ir, netgi, vieną vadovę! Su ja buvo, oi, kiek vargo.. Stipri, pasiutusi ir nenori pasiduot.. Trise bandė surišt.. :) Tiesa, sekėsi sunkiai. Virvių neturėjom.. :))
Pabuvom su tais savo įkaitais. Nusibodo. Tada nuvedėm juos toliau nuo tos kalno vietos (velnias žino, kodėl..) ir paleidom. Geriau jau naujų susirasim.. :)
Ir nuėjom naujų ieškot. Be reikalo. Nes užpuolė, šį sykį, mus iš pasalų..
Kadangi niekas iš gynėjų nežinojo, kas konkrečiai yra puolėjai, tai keliems pavyko išsigelbėti nuo visuotinio griuvimo ant jų (pagal taktiką "puolėjai dideli, stiprūs ir baisūs, todėl pulkime juos po dešimt"). Manim niekas netikėjo. Užtat dabar jau žinau, koks jausmas, kai ant tavęs šoka šeši mažiai. Bet jų nusikratyti buvo lengva. Tik paskui atėjo kažkoks didelis bičiukas ir maloniai suėmęs mano rankas man už nugaros pareiškė, kad gulčiaus ant žemės (reikia juk įkaitus rišt..). Bet aš apsiėjau be rišimo. O keista, nes labai priešinaus bet kokiam guldymui ant žemės ir šiaip sugavimui.. :)) Nuvedė mane kažkokiai mergai laikyt. O aš nepraradau vilties pabėgt, todėl prisvaigau visokių ten nesąmonių ir ji mane paleido. Cha. Pasitikėjo puolėja. Pala, o ar aš jai nesakiau, kad esu gynėja?.. Hmm.. Neprisimenu.. :))
Žodžiu, visi likom laisvi ir patyliukais pasitraukėm nuo kalno. Ir parėjo mūsų daugiau nei nuėjo. Heh, įkaitų prisirinkt bet kada sugebam.. :)
Su šitais įkaitais nuėjom kitu keliu, kad apeiti kalną iš kitos pusės. Reikia kažkaip ant jo nusigaut ir išvis ką nors daryt.. :) Bet, po kiek laiko mums vėl sustojus pasitart, kažkas atėjo iš už nugaros. Oi, gynėjai. Vyko pokalbis, maždaug:
G : Jūs kas?
P : Gynėjai.
G : O šitie? (apie mūsų įkaitus)
P : Mes juos išlaisvinom iš puolėjų. Buvę įkaitai.
(šituo momentu tie puolėjai, kurie nekalbėjo su gynėjais, bandė nuraminti įkaitus, kad neišduotų..)
G : O kas jūsų vadovas?
Va čia buvo žudantis klausimas. Vadovas? Koks vadovas?.. Buvom lyg ir perprasti, lyg ir ne.. Tiesiog nuėjom tai grupei iš paskos. Ir išsisklaidėm po truputį. Nes žaidimas jau buvo baigtas (oficialiai baigtas) ir niekas nebepuolė, niekas nebegynė.
Tiesa, prieš pasibaigiant žaidimui, viena mūsų puolėjų grupė visgi nusigavo ant kalno ir jį užėmė. Kaip ten buvo tikrai - niekas nežino. Mums tik tie kiti puolėjai pasakojo.
Paskui dar girdėjom, kad kažką gynėjai ir pririšę buvo, nes žaidimui pasibaigus, kokiam pusvalandžiui praėjus, girdėjom gynėjus kalbantis, kad "reikia tuos įkaitus, kur ant kalno, atrišti nuo medžių". Kad tai buvo ne puolėjai - faktas. Mes žinojom, kiek mūsų, kas tokie ir kad nė vienas nebuvo pririštas. Gavosi, kad gynėjai raišiojo saviškius. Aišku, kaip suprasti, kas gynėjas, kas puolėjas tamsoje, kai yra niekad nematytų žmonių, o puolėjai meluoja išsijuosę.. :)))

the end
to be continued :)))
lauk tęsinio :) Liko dar keturios dienos.. :))

Lil'Sesia

P.S. Istoriją nuo kalno (per skautoramą) parašysiu vėliau.

--
Nusibodo man kas naktį mėnesienoj irklais plakti :P

Kam reikia cukraus?

2007-12-28T23:09:00.001+01:00

Kad galėtum nuėjęs į kavinę ir užsisakęs arbatos pasiimti jį ir taip tarsi kolekcionuoti..
Kad galėtum padėti gražų cukraus kvadračiuką patiekdamas arbatą..
Kad galėtum sakyti "Ne, aš nemėgstu arbatos su cukrumi."
Kad senas klasiokas turėtų pravardę.
Kad keptas angelas turėtų kuo pasidengti.
Kad spėliojant žodžius visus būtų galima apgauti sakant "sukrus".
Kad būtų galima niekam nematant atsukti cukrinės dangtelį ir besicukrijantis arbatą gautų sirupą.
Kad būtų iš ko statyti sienas ant stalo.
Kad būtų galima kelti matematinius uždavinius.
Kad būtų ką tėčiui per Kalėdas padovanoti.

O dar?

Vakaras.

2007-12-04T20:39:00.001+01:00

Vakaras, nereikia nieko.
Tik sėdėti ir žiūrėt
kaip ta saulė mus palieka
ir lyg vakaras žėrėt.
* *

Hm, vis dėlto sunku.
Sunku grįžti namo tamsoje ir matyti tamsų namą,
matyti laikrodyje žybsint šeštą valandą vakaro ir žinoti, kad niekas negrįš,
neturėti su kuo pasikalbėti būnant namuose.

Beje, vakar šypsojausi taip plačiai, kaip seniai jau teko šypsotis. Dėkui Gintarei.

Šiemet laukiu Kalėdų, nes man atrodo, kad jos nebus tokios piktos, kaip būdavo retkarčiais anksčiau. Kažkodėl atrodo, kad šiemet jos bus pilnos džiugesio. Matyt, dėl poilsio.
Tik su dovanomis vėl sunku.

Ir matyt ties galva skrendant
nepažįstamus paukščius.
Ir matyt į naktį brendant
kažką murmančius medžius.

Gero vakaro. :>

- -

2007-11-16T20:20:00.002+01:00

Susirask keletą nuotraukų ar atvirukų su vaizdais iš tų vietų (šalių, miestų, kalnų, džiunglių ar dykumų), kurias svajoji kada nors aplankyti. Tada paskambink į kelionių agentūrą ir išsiaiškink, ko reikėtų, norint ten nuvykti. Gal iš pradžių pasirodys pernelyg sudėtinga ir brangu, bet jei tikrai norėsi - nukeliausi. Jei jau žmonės sugebėjo išsilaipinti Mėnulyje, tai kodėl tu negalėtum savaitėlę praleisti Paryžiuje?
Tereikia tik gerai suplanuoti!

Gudru.
Tik aš norėčiau keliauti ne per kelionių agentūrą, o šiaip. Su pasu rankoje, laisvu noru, kur--kaip--kada keliauti ir su draugu/-e/-ais.
Kur man gera, ten guliu,
kur guliu, ten ir namai.

* *
Tik, gaila, aš nelabai pati žinau, ko noriu.
Tik truputį težinau.