Smalsumas

Kažkada ofiso virtuvėj su kolege kalbėjomės apie smalsumą. Ji liūdnai sakė, kad jos niekas nedomina, nelabai kas įdomu, neturi niekam jokios aistros/passion. Tuo tarpu mano į galvą viena po kitos lindo tai architektūra, tai šunys, tai meno istorija, tai skautai, tai fotografija, tai jūrininkystė, tai traukiniai, tai dviračiai, tai kinas, tai IT, tai literatūra, tai gamtos apsauga, tai grafika, ir, rodės, nebus galo mane dominančių dalykų srautui. Tąkart labai nusistebėjau šia situacija - keista, kai vienas žmogus mėtosi nuo vieno pomėgio link kito, nuo vienos aistros link kitos, o kitas vakare paprasčiausiai išsiverda arbatos ir tiek. Ramybė.

Naujajame šių metų kalendoriuje (kuris, manau, yra pinigai į balą, nes surišimas toks nepatogus, kad sunkiai beprisiverčiu jį naudoti) galima pasirinkti mėnesio temą kaip tikslą, kurio planuoji siekti. Sausiui, po visų spalio ir lapkričio sunkumų (bei, labai jau įkyriai lenda šitas žodis, tai privalau parašyti, - siaubų) pasirinkau "stress free" temą. Pradžia buvo tragiška, bet, sąmoningai ar ne, kažkas pavyko. Dabar vasaris sukasi jau į antrą pusę, aš šypsausi (prisidėjo ir atostogos Austrijoj), viskas atrodo kur kas mažiau sunku, kur kas ramiau, all good. Kaip rašiau per atostogas instagrame, kai esi kalno viršuj, viskas yra šimtąkart geriau ir gražiau. O, kaip buvo pastebėta per atostogas Škotijoj, gyvendamas savo kasdieniam burbule galvoji, kad pakalbėti su manager'iu dėl ko nors problematiško yra didžiulis iššūkis, o tada važiuoji dviračiu siauru akmenimis nusėtu ir upeliais varvančiu takeliu palei skardį, galvoji, kaip čia nenusivožti (nes jei nusivoši, tai labai abejotina, ar iš tavęs liks kažkas daugiau nei tik šlapia vieta), ir kažkuriam taške pradedi juoktis iš to burbulo-savęs, nes suvoki, kad tie ofiso iššūkiai yra vienas didelis niekalas.

Pradėjau ruoštis Open House'ui. Viltautė buvo teisi rašydama, kad jei iš pradžių pastatas pernelyg nevilioja, susipažinęs su juo pradedi pamilti. Dabar ir Pilaitės rajonas įdomus atrodo, o ne nuobodyla. Čia kaip Mažajame prince, kur prisijaukini lapę. Dar galima palyginti su MJR, kur apskritai kažkokia magija ore tvyro.

Labai noriu ir šiemet į MJR. Dar noriu užpildyti aplikaciją ir aplankyti Europą, paklausyti Knygų mugės diskusijų, nusipirkti bilietus į Lisaboną, pavažinėti dviračiu miške (lempą jau turiu, jippy).
Vos nepamiršau svarbiausio. Dabar labiausiai noriu nebūti boba bezdale. Į gamtą, į lauką, į miestą, į renginius!

Pasaulis nuo dviračio. Škotija vol. 3

Rugpjūčio 5 d. - Meanlach bothy - Rannoch
18,4 km - 338 m

Naktį miegant bothy'je man buvo kaip įprastai karšta ("Husky" nurodydami miegmaišių komforto temperatūrą nemelavo), Justinas sakė, kad lyg ir sušalo. Ryte per labai netyčia netekom didžiosios dalies vandens. Aplink namelį karvės ir pelkynai, tai nei iš šaltinių, nei iš upės pasisemt vandens negalėjom. Pusryčiams, kai gardžiai kapojom kareivišką davinį, vėl atėjo karvės. Pasibūriavo, pasitrynė į sienas, palaižė stiklą. Viskas kaip įprastai.
Rytinė kelionės dalis prasidėjo dviračių stūmimu per pelkes, 2 km/h greičiu ir su šuoliukais per upelius. Po geros valandos stūmimo padariau išvadą, kad ruošiantis kelionei reikėjo ne dviračiu važinėti, o lankyti jogą, laipiojimą, kilnoti sunkumus ir tik tada, jei būtų likę laiko, važinėt dviračiu. Užtat kiekvienas metras, kai galėdavai nors ir trumpai, bet pavažiuot dviračiu, suteikdavo nenumaldomo džiaugsmo. Pelkyno pabaiga apskritai buvo gan gerai pravažiuojama ir, vietoj pirmos nakties draugų numatytų gerų 4 valandų, įveikėm tą kelių kilometrų atkarpą kur kas greičiau. Jos gale laukė tiltas per kalnų upę ir apleistas namas ežero pakrantėje.


Į 12:30 traukinį iš Corrour station supratom, kad nespėsim (o paskui važiuodami ir patį traukinį pamatėm), bet 14:30 jau buvom Corrour station house. Įdomi vieta kavinei-BnB, kai ji pasiekiama tik traukiniu arba po 20 mylių žygio pėsčiomis (taip skelbia jie patys savo tinklapyje. Dabar berašydama susimąsčiau ar tas kelias, kuriuo mes pasiekėm stotį, čia įtrauktas).
Traukinys buvo tik vakare, tad mums prieš akis buvo 5 valandos laukimo ir nežinios. Bėda buvo tame, kad visuose šituo maršrutu važiuojančiuose traukiniuose būtina iš anksto užsirezervuoti vietas dviračiams (nes praėjimai traukinyje siauri ir kitur, nei specialiai jiems skirtose vietose, nėr kaip to dviračio laikyti), o mums paskambinus į klientų aptarnavimo centrą pranešė, kad vietų nėra. Tikėjomės, kad vistiek pavyks kaip nors įkalbėti traukinio darbuotojus (juk mums tik vieną stotelę!), o aš buvau nutarusi, kad, jei prireiks, tai net ir apsiverksiu. Bet visada buvo rizika, kad konduktorius ištars: "Safety first", ir galėsim kelionę traukiniu pamiršti.
Vakare atvažiavo traukinys išgelbėtojas, dėdė geraširdiškai įleido mus vidun ir po 12 min jau buvom Rannoch (ech, vos 12 minučių kelionė traukiniu, o kokia reikšminga!). Pamynėm šiek tiek ieškodami vietos nakvynei (ir bėgdami nuo midžių, kurie suko ratus aplink mus, kol mes avėmės batus). Geriausias vietas buvo užsiėmę ponai su camperiais, mes, nieko blogo negalvodami ir vengdami pelkių, įsikūrėm ant nedidelio kalnelio. Nuo kelio mus užstojo didžiulis akmuo, tad pasistatėm mažąją palapinytę (ačiū, Dalia!) ir, šalimais pasiguldę dviračius, nuėjom miegot.

Rugpjūčio 6 d. 
23,5 km + 62,5 km - 102 m + 528 m
Naktį pūtė gan stiprus vėjas, bet išmiegojom. Ryte atsibudau nuo kažkokio keisto garso. Lyg maži maži lašeliai nuolat caksėtų į palapinę. Prasimerkiau ir pamačiau, kad palapinė, matyt, dėl iš vidaus sklindančios šilumos, yra lipte aplipusi tūkstančiais midžių. Midžiai, Škotijos naujokams paaiškinu, yra tokios mažos mažos blusos dydžio muselės (daugiau faktų: http://www.snh.org.uk/publications/on-line/advisorynotes/29/29.htm ). Jų, kaip ir uodų, patelės kanda visus, kas juda ir nejuda, siurbia kraują, nebijo jokių lietuviškų purškalų (veikdavo tik škotiškas stebuklas "Smidge the Midge", kurį nusipirkom po to artimiausiam miestely, bet ir jis tik atbaidydavo tas museles nuo kandžiojimo, bet šiaip tai ne daugiau kai per porą centimetrų nuo odos. Ir neduokdie likdavo koks kūno lopinėlis neapipurkštas...). Žodžiu, aš žiūrėjau į tuos tūkstančius midžių, aplipusių palapinę, ir svarsčiau ar yra jie negyvai sukandžioję kokį žmogų (iki šiol nedrįstu pagooglinti šito fakto). Pusryčių planas buvo be gailesčio atmestas ir, apsimuturiavę taip, lyg ruoštumėmės valyti Černobylį, išsiardėm palapinę, susidėjom daiktus į dviračių krepšius ir nurūkom takučiu, kad tik midžiai nebepasivytų. Su jais dar nemalonumas tas (be to, kad nuo įkandimų lieka gan dideli paraudimai; aštrių pojūčių mėgėjams siūlau pagooglint paveikslėlius "midge bite" ir jūs niekad į Škotijos gamtą be "Smidge the Midge" nebekeliausit!), kad jie lenda visur - į akis, į ausis... Iš esmės, tai jautiesi kaip karvė, puolama musių, tik neturi uodegos.

Važiavom palei Loch Rannoch (malonus, lygus kelias, ežeras gražus ir ilgas, dar galima aplink apeiti ir einant susipažinti su šiose žemėse gyvenusių riterių istorija), per miestelius, palei avių ganyklas, dar palei avis, ir dar palei avis, ir paskui netoli avių. Antroj dienos pusėj įsismarkavo lyti. Pliaupė kaip reikiant, bet mes užtikrintai artėjom link tos dienos tikslo - Dunkeldo (aš vis galvoju, ar tik ne taip vadinosi tas miestelis su pilim pirmajam "Šreko" filme?).
Vienintelis rimtas dienos trūkumas buvo mano griuvimas (nuokalnė, greitis, stabdžiai). Šiek tiek susitrenkiau dešinę ranką (nesijaudinkit, visi kaulai vietoj, tik sumušta) ir darėsi sunku ją lankstyti bei ja remtis, tai nežinojau kaip kitądien pavyks važiuoti. Tai įvyko likus gal 4 km iki tikslo, tad nieko kito nebuvo kaip tik važiuoti pirmyn. O ir važiavosi, tai jokių bėdų.

Žemėlapyje buvom nužiūrėję, kad prie Dunkeldo yra kempingas ir, nors ženklas prie jo sakė "Full", lietus mums padėjo - šlapius kaip šuneliai mus pamačiusi kempingo savininkė net nemirktelėjo: "I'll fit you in."
Kempingas, dušas, vieta rūbams išsidžiovinti.. Net lietus nustojo. Ech, tik džiaukis. Bet netrukus džiaugsmą pritemdė orų prognozė. Rytojaus dieną mūsų numatytame maršrute buvo žadama liūtis, 40-45 m/s vėjas ir škotiškosios Hidrometeorologijos tarnybos rekomendacijos nekelt kojos į tą pusę. Primetėm, kad rizikuoti būtų kvaila, pasvarstėm kelis variantus ir nutarėm, kad žiūrėsim ryt - jei mano ranka leis važiuot, kažkur kažkaip judėsim, jei ne - tarsimės su geraisiais kempingo savininkais, kad leistų mums pas juos laikinai palikt dviračius, o patys persikelsim į traukinį ir judėsim link Aberdyno.

Pasaulis nuo dviračio. Škotija vol. 2

Rugpjūčio 3 d. - Glean Dubh Lighe bothy - Kinlochleven
54,9 km - 881 m
Rašau viena diena vėliau ir jau nebe iš ten, kur sustojom rugpjūčio 3-ios vakarą.
Atsisveikinę su bothy'io kaimynais ryte važiavom iki Fort William. Keliu, tai gan lengvai. Lijo nuo pat ryto, tai kelias buvo rimtas išmėginimas visiems rūbų, dviračio krepšių ir kuprinių raincover'ių gamintojams, kaip jie laikosi duotų pažadų, kad jų produktai neperšlampa. Turiu pripažinti, kad Alpkit'o priekiniai krepšiai po visos dienos lietaus neperšlapo, mano Northface kelnės irgi, Quechua raincover'is taip pat atlaikė škotišką orą.
Fort Williamo stoty naiviai tikėdami savimi (ir dar nežinodami, kokie mes naivūs) nusipirkom traukinio bilietus iš Corrour station, nes tikėjomės dar tos pačios dienos vakare pasiekti Meanlach bothį ir kitą dieną per pusdienį nuvažiuoti iki Corrour. Kelionė traukiniu buvo privaloma, nes pirmosios nakvynės kalnuose draugai užtikrintai sakė, kad dviračiais šitos vietos kalnuose niekaip nepravažiuosim, tai liko du variantai - arba 12 min pavažiuoti traukiniu iki Rannoch, arba daryti ~80 km lanką keliais.

Fort Williame dar pavalgėm Lidl'o bandelių, nusipirkom maisto ir pasukom į West Highlands way. Vienoj vietoj užgrybavom ir atsidūrėm aklavietėj (pastaba ateičiai: skersai kelio užversta eglė kartais reiškia, kad už jos nieko gero nelauk. Bembį gal pamatysi, bet tuo tavo kelionė ir gali baigtis). Lijo jau nebe cats&dogs, o mažų mažiausiai cows&horses, bet nepaisant to, visi sutikti keliautojai buvo gerai nusiteikę ir smagiai sau visi tarpusavy džiaugėmės, kokia šiandien graži diena.

West Highlands way (apie jį mums sakė, kad galim bandyti pravažiuot), trumpai apibendrinus, buvo akmenys, akmenys ir akmenys. Ir taip važiuodami/stumdamiesi/nešdamiesi dviračius per juos galiausiai dienos pabaigoj nusileidom į Kinlochleven. O ten - svajonė! Kempingas us dušais ir dryroom'u.
Naktį lijo, bet išsimiegojom gerai. Ryte pusryčiams sukirtom Highlands Feast ir op! nauja diena.

Rugpjūčio 4 d. - Kinlochleven - Meanlach bothy
16,6 km - 532 m*
Vakar vakare kempingo bare (tiksliau, Macdonalds hotel&campsite) Justinas įkalbinėjo mane pasirašyti kalnų avantiūrai, varyt iki Meanlach ir, jei ne per dieną, tai per dvi, pasiekti Corrour station. Buvau velniškai pavargusi, tad mintyse ieškojau alternatyvų. Jų nebuvo (kaip ir kito kelio atgal), sutikau.
Kaip paskui dienos metu po jau nebe pirmos valandos, kai per 5 km pakilom 500 m nešdami ir stumdami dviračius į kalną (kartais ir tokiose vietose, kur, gerai neįsižiūrėjus ir neapgalvojus, neįsivaizduodavau net kaip pėsčiom be dviračio rankose čia praeit) pasakė Justinas: "Imi gerbti kalnus". Mintyse pridūriau, kad buriuodamas imi gerbti jūrą ir šiaip savo noru nulenki galvą prieš Gamtą.
Per šiandien įveikėm neaukštą (?) kalnų perėją, pravažiavom palei du ežerus (Loch Eilde Mor ir Loch Eilde Beag).
Papildymas: užkilę į perėją turėjom keliauti toliau palei žole apaugusią seną vandentiekio trasą. Takelis siauras, žmogui pėsčiom praeiti vos tinkamas, o mes dviračiais važiuojam. Iš dešinės - apsamanojęs vandentiekis, varvančių upelių vanduo teka takeliu, jį vietom visai pradangindamas nežinomo gylio balose, kairėj - skardis žemyn, o galvoje tik viena mintis sukasi: "Jei pagriūčiau, tai tik į dešinę, tik į dešinę..."

Ačiū priešais krioklius sutiktoms moterims su šunimis už patarimus ir nuorodas, kurios padėjo rasti teisingą takelį ir nenugrybaut!

Jau link vakaro važiavom žvyruotais keliukais be didelio vargo, kol privažiavom upę, kurios kitame krante mūsų laukė bothis. Pirmojo bothio draugai perpsėjo, kad verčiau jau persikelt per upę nei bandyti maltis kelis kilometrus į šoną ieškant tilto, kurio ten gal net nėra. Tikriausiai kokį pusvalandį malėmės palei pakrantę ieškodami seklesnės vietos (ar tikėdamiesi tolumoj pamatyti tiltą), galų gale nutarėm palinksminti kitame krante palapinę besistatančią porelę (kuri mus patikino, kad bent jau toj pusėj, iš kurios jie atėjo, jokiu tiltu net nekvepia) ir bristi. Dviračių sausumą vertindami labiau nei sausus batus, pernešėm juos po vieną per upę, ir permirkusiom kojom, vengdami karvių, kurių didelė banda ganėsi netoliese, paliktų dovanų, nuklampojom link namelio.

Bothy'is buvo ne toks geras kaip pirmasis (sakė mums, kad po to pirmojo būsim spoiled), bet turėjo sienas, stogą, pakylą miegojimui, stalą, kėdes ir židinį. Malkų aplink nebuvo, bet buvo keletas viduj. Justinas priešais mažytį langelį ant primuso gamino vakarienę, o aš kūriau ugnį, tikėdamasi bent išsidžiovinti batus. Malkos jau buvo pradėjusios po truputį įsideginėti, dūmai rūko pro kaminą, kai staiga išgirdau truputį persigandusį Justino balsą, liepiantį man nebekūrent ugnies. Nesupratau kas nutiko, kol nepažiūrėjau pro langą. O ten didžiausias karvių būrys, matyt, pamačiusios dūmus, tvirtu užtikrintu žingsniu žygiavo mūsų namelio link. Turiu pripažinti, kad jausmas, kai milžiniškos karvės trankosi į namelio sienas ir jauti, kaip jos vibruoja, nėra labai raminantis, o vaizdas, kai karvė savo didžiuliu liežuviu laižo mažą namelio langelį ir mykia, yra gan juokingas.

20:40 val. jau susisukę į miegmaišius gulėjom ruošdamiesi miegot. Per dieną įveikėm vos 16 km, bet kai pagalvoji, kad didžiąją dalį to kelio tiesiog tįsėm dviračius į kalną (ir ne varganą į Verkių dvaro kalvelę), tai gal ne taip ir blogai.
Rytojaus planuose: pelkėti pora kilometrų link Glen Tilt, tada viršun link Corrour station. Pagaliau ją pasieksim. Tikiuosi, bus lengviau ir, priešingai nei šiandien, bus galima važiuoti.

* pakilimas tikrai netikslus, nes Garmin'as čirpaudavo dažnai (=išsijungdavo/įsijungdavo) dėl nedidelio judėjimo greičio